Šių metų spalio 3 d. Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje įvyko išskirtinis renginys – tarptautinė tarpdisciplininė mokslinė konferencija „Vaisingumo kodas: nuo egzistencinės prasmės iki sveikatos raštingumo“. Konferenciją organizavo VDU Katalikų teologijos fakultetas, Kauno arkivyskupijos šeimos centras bei Europos šeimos gyvenimo ugdymo institutas (IEEF / EIFLE).
Renginio pranešėjai siekė dekonstruoti visuomenėje vyraujantį neigiamą požiūrį į vaisingumą kaip patologiją, kurią reikia slopinti. Apjungiant krikščioniškąją antropologiją, neuromokslus, mediciną sociologiją, mitybos mokslą, vaisingumas buvo pristatytas kaip raktas į holistinę asmens sveikatą bei gyvenimo, santykių pilnatvę.
Antropologinis ir filosofinis pamatas: lytis kaip simbolis
Šių dienų kultūra dažnai veikia kaip skaldytoja (diabolon – išskirti), ciniškai atskirdama sielą nuo kūno, vyriškumą nuo moteriškumo, o meilę atsiedama nuo atvirumo gyvybei.
Konferencijoje kun. prof. dr. Andrius Narbekovas, remdamasis krikščioniškosios antropologijos bei Abigail Favale įžvalgomis, ragino sugrįžti prie lyties kaip vienijančio simbolio (symbolon – sujungti) – matyti asmenį kaip harmoningą visumą, sukurtą meilei bei abipusei bendrystei. Šiame kontekste prigimtinė žmogaus duotybė yra laisvės pagrindas, o pati laisvė kyla iš Kūrėjo. Todėl vyro ir moters prigimtinė konstitucija nėra laisvės ribojimas.
Tikroji laisvė reiškiasi gebėjimu pažinti gėrį ir sąmoningai pasirinkti tai, kas padeda įgyvendinti asmens pilnatvę. Kontracepcija, dirbtinai atskirdama lytinio akto vienybės ir vaisingumo dimensijas, pažeidžia jo prigimtinį tikslą (telos) ir iš dalies iškreipia Jono Pauliaus II aprašytą kūno kalbą: kūnu išreiškiamas visiškas savęs dovanojimas, tačiau kartu sąmoningai atmetamas vaisingumas.
Psichologinės ir socialinės kontracepcijos pasekmės
Vaisingumo eliminavimas iš poros santykių gali turėti ne tik biologinių, bet ir psichologinių bei socialinių pasekmių. Gydytojo psichiatro prof. dr. Gintauto Vaitoškos, savo pranešime besirėmusio psichoanalitiko Eriko Eriksono raidos teorija, teigimu, brandžiai asmenybei svarbus generatyvumas, t.y. gebėjimas kurti, rūpintis kitu bei perduoti gyvybę. Jo priešingybė yra stagnacija, kai žmogus tampa labiau susitelkęs į save. Kai vaisingumas sąmoningai atmetamas, gali stiprėti egocentriškumas ir lūkestis, kad partneris suteiks visapusišką emocinį pasitenkinimą. Tuomet santykiams keliami pernelyg dideli lūkesčiai, o nusivylimas jais gali tapti konfliktų ir santykių krizių priežastimi.
Sociologiniu lygmeniu kontraceptinė revoliucija nesuteikė žadėtos laisvės, o suformavo Homo sentimentalis et sexualis tipažą, atnešdama globalų socialinį lūžį: tėvystės nykimą, nesantuokinių vaikų skaičiaus augimą, skyrybų bumą bei jaunų vyrų agresijos kontrolės praradimą. Šį nuosmukį, anot doc. dr. Vilmos Šliužaitės, šiandien papildo moderni „Nuovargio visuomenė“ ir socialinis pagreitis, kur šūkis „Tu gali viską“ įsuka šiuolaikinę moterį į hiperproduktyvumo spąstus, o vaisingumo kontrolė virsta desperatišku bandymu apsaugoti save nuo naujos gyvybės, kuri matoma kaip „pavojus“ pilnaverčiam, patogiam gyvenimui.
Biologinis lyties pagrindas
Klodo Bernaro universiteto profesorius emeritas René Écochardas savo pranešime akcentavo, jog lytis esminė žmogaus tapatybės dalis, o ne tik papildoma žmogaus savybė ar socialinis vaidmuo. Biologiniai vyro ir moters skirtumai pradeda formuotis dar iki gimimo: pirmojo nėštumo trimestro pabaigoje žmogus jau yra berniukas arba mergaitė, o smegenų vystymasis vyksta vyriška arba moteriška kryptimi. Šis procesas tęsiasi iki žmogaus brandos.
Prof. dr. René Écochard, moteriškumas ir vyriškumas yra grindžiami kūno ir smegenų skirtumais, todėl vyras ir moteris yra ne priešingos, tačiau viena kitą papildančios žmogaus būties formos. Šis papildomumas būdingas ne tik žmogui, bet ir kitoms žinduolių rūšims.
Mokslininkas taip pat atkreipė dėmesį į paauglystės laikotarpį, kai jaunas žmogus kuria savo tapatybę ir susiduria su suaugusiojo vaidmenų – vyro ar moters, būsimo tėvo ar motinos – klausimais. Tad itin svarbu padėti jaunuoliams priimti savo prigimtį ir suprasti, kad būti savimi yra gera.
Mityba, hormonų pusiausvyra ir ciklo stebėjimas
Apie mitybos mokslo svarbą endokrininėje sistemoje (steroidų biosintezėje) kalbėjo klinikinė dietologė ir naprotechnologė doc. dr. Jolanta Wasilewska. Ji atskleidė, kad hiperkalorinė, riebi mityba išbalansuoja žarnyno mikrobiotą, skatina atsparumą insulinui ir tiesiogiai sutrikdo lytinių bei skydliaukės hormonų sintezę. J. Wasilewskos pristatyti klinikiniai pavyzdžiai parodė, jog maisto toleravimo tyrimai ir mitybos korekcija sugrąžina natūralų vaisingumą net toms poroms, kurios išgyveno ilgalaikį nevaisingumą, patyrė ne vieną nesėkmingą dirbtinio apvaisinimo (IVF) ciklą.
Tarptautinių FEMM ir RHRI institutų atstovė prof. dr. Pilar Vigil savo pranešime pabrėžė, jog lytinės sistemos funkcijos yra neatsiejamos nuo bendros organizmo būklės, o moters menstruacinis ciklas ir ovuliacija veikia kaip galingas sveikatos biologinis žymuo (biomarkeris). Mokslininkė akcentavo, kad ovuliacijos sutrikimai gali ir privalo būti diagnozuojami bei gydomi jau nuo paauglystės, nes ignoruojamos problemos laikui bėgant vis labiau progresuoja. Šiais laikais, kai jaunoji karta patiria vis daugiau psichologinių iššūkių, tikslus ciklo stebėjimas padeda laiku pastebėti organizmo siunčiamus signalus. Prof. dr. P. Vigil ragino ne tik slopinti simptomus, bet ir kuo greičiau surasti tikrąsias hormonų disbalanso priežastis – tai leidžia apsaugoti tiek fizinę, tiek emocinę moters sveikatą.
Gydytoja Ludmila Lazničková pristatė simptoterminį metodą (STM) kaip moksliškai pagrįstą natūralaus šeimos planavimo būdą. Jis remiasi bazinės kūno temperatūros ir gimdos kaklelio gleivių stebėjimu. Tinkamai taikomas metodas gali būti labai veiksmingas ir neturi su kontraceptinėmis priemonėmis siejamų šalutinių poveikių.
Moksliniuose tyrimuose taip pat nagrinėjamos gimdos kaklelio gleivių savybės ir jų pokyčiai menstruacinio ciklo metu. Šviesos mikroskopijos ir proteominės analizės tyrimai parodė, kad gleivių struktūra bei baltymų sudėtis ciklo metu kinta. Dalis nustatytų baltymų gali būti potencialūs ovuliacijos biologiniai žymenys. Tai rodo, kad gimdos kaklelio gleivių stebėjimas gali suteikti svarbios informacijos apie vaisingąjį laikotarpį ir padėti tiksliau pažinti moters ciklą.
Dr. Michael D. Manhart, remdamasis R. Fehringo vaisingumo integracijos modeliu, išryškino ir psichologinius šio metodo privalumus. Natūralus šeimos planavimas skatina sutuoktinių savikontrolę, tarpusavio bendravimą, pasitikėjimą ir pagarbą moters vaisingumui. Taigi vaisingumas suvokiamas ne kaip problema, kurią reikia pašalinti, bet kaip natūrali žmogaus organizmo dalis, kurią galima pažinti ir sąmoningai valdyti.
Švietimo spragos ir ugdymas šeimoje
Konferenciją apibendrino prof. dr. Birutė Obelenienė, aptarusi dabartinę lytinio švietimo situaciją ir vaisingumo pažinimo vietą mokykloje. Profesorės teigimu, atnaujintose Biologijos ir Gyvenimo įgūdžių programose vis dar trūksta išsamesnio biologinio ir hormoninio požiūrio į žmogaus lytiškumą. Menstruacinis ciklas pristatomas daugiausia higienos aspektu, nepakankamai atskleidžiant jo biologinę reikšmę ir ryšį su moters sveikata bei vaisingumu.
Pranešime pabrėžta, kad vaisingumo pažinimas nėra vien medicininė informacija. Jis padeda jaunuoliui geriau suprasti vyro ir moters biologinius bei psichologinius skirtumus, lytinių hormonų reikšmę ir savo kūno pokyčius. Žinių apie hormonus ir vaisingumą trūkumas gali lemti paviršutinišką požiūrį į lytiškumą ir apsunkinti jauno žmogaus pasirengimą suaugusiojo gyvenimui.
Prof. B. Obelenienė taip pat atkreipė dėmesį, kad viešuose šaltiniuose ir mokymo priemonėse apie natūralius šeimos planavimo metodus vis dar pasitaiko netikslios informacijos. Todėl ji ragino stiprinti sveikatos raštingumą ir mokyklų ugdymo turinį papildyti moksliškai pagrįstomis žiniomis apie vaisingumą, lytinius hormonus ir žmogaus organizmo veikimą.
Tėvų vaidmens svarbą savo pranešime pabrėžė vaisingumo metodų pažinimo mokytoja Ingrida Jazgevičienė. Anot jos, būtent tėvai turėtų būti pirmieji vaikų ugdytojai ir apie vaisingumą su dukromis bei sūnumis kalbėti pagarbiai, atvirai, džiugiai ir tinkamu metu – dar prieš prasidedant aktyviems paauglystės pokyčiams.
Tad galima teigti, jog konferencijoje „Vaisingumo kodas nuo egzistencinės prasmės iki sveikatos raštingumo“ pristatyti skirtingų sričių mokslininkų ir praktikų požiūriai leido į vaisingumą pažvelgti plačiau – ne tik kaip į reprodukcinę funkciją, bet ir kaip į svarbią žmogaus biologijos bei sveikatos sudedamąją dalį. Konferencija neša žinią, kad tikrasis visuomenės sveikatos raštingumas prasideda ne nuo vaisingumo slopinimo ar jo techninio išjungimo medikamentais, o nuo moksliškai pagrįsto jo pažinimo. Kūno ekologijos, sveikos mitybos ir vaisingumo pažinimo puoselėjimas gali padėti stiprinti žmogaus fizinę, emocinę ir psichinę gerovę bei kurti sveikesnę aplinką ateities kartoms.
