Šeštadienio pavakare popiežius Leonas XIV, baigęs vizito Paryžiuje etapą, atvyko į Lurdo Dievo Motinos šventovę. Pirmiausia jis meldėsi prie Apsireiškimų grotos, Prancūziją patikėdamas Lurdo Dievo Motinos globai. Popiežius meldė šaliai „broliškos santarvės dovanos“, visuomenės, atmetančios smurtą ir neapykantą, paramos vargingiausiems, taip pat „išmintingų ir kilniaširdžių vadovų“, pasiryžusių tarnauti bendrajam gėriui. Jis prašė, kad Prancūzija gintų žmogaus teises ir pasaulio taiką, „visiems laikams atmetant karo logiką“.
Maldoje Leonas XIV ypatingą dėmesį skyrė šeimoms, jaunimui, pašaukimams, ligoniams ir kenčiantiesiems. Jis prašė atnaujinti krikščioniškų šeimų tikėjimą ir uolumą, kad jos „dosniai atsivertų gyvybei“, o Dievas jose žadintų pašaukimus, ypač į kunigystę ir vienuolinį gyvenimą. Popiežius taip pat meldė, kad Bažnyčia Prancūzijoje jaunimui rodytų „šviesų Evangelijos kelią“, ir pavedė Marijai sergančiuosius, kenčiančiuosius, jų slaugytojus, artimuosius bei mirusiuosius.
Sekmadienį, trečiąją vizito Prancūzijoje dieną, Leonas XIV susitiko su Prancūzijos vyskupais. Šiuo metu šalies Bažnyčioje tarnauja 187 vyskupai – ordinarai, pagalbininkai ir emeritai, o vyskupijų bei joms prilygstančių teritorinių vienetų yra 110. Popiežius Lurdą pavadino „Dangaus palaiminta vieta“ ir ragino ganytojus mūsų laikų iššūkių akivaizdoje veikti drąsiai, ryžtingai ir kūrybingai. „Neleiskite, kad jus prislėgtų klaidos, nenuoseklumas ar net nuopuoliai, paženklinę šios Bažnyčios istoriją. Visada turėkite drąsos pripažinti klaidas, mylėdami tiesą ir ryžtingai gydydami žaizdas“, – sakė jis.
Leonas XIV pabrėžė, kad Prancūzijos Bažnyčios istorija yra nepaprastai turtinga ir kad Bažnyčia prisidėjo prie pačios prancūzų tautos kūrimosi, todėl jos balsas turi visą teisę būti girdimas viešosiose diskusijose. Popiežiaus teigimu, nors istoriniai konfliktai dėl pasaulietiškumo liko praeityje, būtina budėti, nes sunkiai pasiekta pusiausvyra Vakaruose vėl imama kvestionuoti. Jis ragino ginti Bažnyčios laisvę, jos teisę evangelizuoti, ugdyti žmones tikrajai laisvei, viešai švęsti pamaldas ir Kristaus vardu vykdyti artimo meilės darbus.
Tarp svarbiausių uždavinių popiežius išskyrė jaunimo sielovadą ir ugdymą. „Jaunuoliai puoselėja didelius siekius. Parodykite jiems Evangelijos kelią – vienintelę patikimą kryptį, nors ir reiklią, tačiau davusią tiek daug vaisių šioje Prancūzijos žemėje“, – kalbėjo jis, kaip vieną tokių vaisių paminėdamas jaunų suaugusiųjų pasirenkamą katechumenatą. Leonas XIV taip pat ragino katalikiškas mokyklas likti atviras ir tiems, kurie neišpažįsta katalikų tikėjimo, tačiau kartu nepamiršti savo tapatybės ir Kristų laikyti ugdymo centru. Jis padėkojo vyskupams už ryžtingus veiksmus sprendžiant dvasininkų vykdyto nepilnamečių išnaudojimo problemą, tačiau pabrėžė: „Būtina tęsti pradėtą kelią ir išlikti budresniems.“
Kalbėdamas apie šeimas ir Bažnyčios vienybę, popiežius pabrėžė, kad šeimoje žmogus mokosi gyventi su kitais, gerbti skirtingumą, būti dosnus ir pasiaukojantis. Jis perspėjo ir dėl ideologinio susiskaldymo: „Prancūzijos Bažnyčia yra mažoji kaimenė, turinti suvienyti savo jėgas misijai. Ideologinis susiskaldymas paverstų jos liudijimą bevaisiu.“ Pasak Leono XIV, vienybė nereiškia vienodumo – ji leidžia skirtingoms autentiškai katalikiškoms dvasingumo ir tikėjimo raiškos formoms susivienyti bendrame tikėjimo išpažinime.
Sekmadienio Eucharistiją Lurde Leonas XIV šventė kartu su maždaug 150 tūkst. piligrimų iš Prancūzijos ir kitų šalių. „Šį rytą žvelgdamas į jus, susirinkusius mūsų Motinos namuose, matau visuotinės Bažnyčios veidą“, – sakė jis, o prancūzų piligrimų prašė: „Parneškite Lurdo paguodą savo kaimynams, artimiesiems ir visai prancūzų tautai.“ Homilijos centre buvo atsivertimas. Popiežius priminė Kristaus žodžius: „Jei neatsiversite, visi pražūsite“, ir aiškino, kad atsiversti reiškia palikti klystkelius, rinktis gyvenimo kelią ir atverti širdį nepraeinančiam džiaugsmui.
Leonas XIV pabrėžė, kad krikščioniška viltis neapsiriboja žemiškuoju gyvenimu.
Leonas XIV pabrėžė, kad krikščioniška viltis neapsiriboja žemiškuoju gyvenimu. Primindamas Marijos šv. Bernadetai duotą pažadą – „Pažadu padaryti tave laimingą ne šiame gyvenime, bet kitame“ – jis kalbėjo apie žmogaus pašaukimą amžinybei. Pasak popiežiaus, visuomenei mėginant iš naujo apibrėžti žmogaus gyvybės vertę ligos, kančios ar senatvės akivaizdoje, „Lurdo grota iškyla kaip krikščioniškosios vilties šventovė“. Čia silpnas ir pažeidžiamas žmogus yra besąlygiškai gerbiamas, o gyvenimas priimamas kaip brangi Dievo dovana. Kliūtis Dievo malonei, anot popiežiaus, yra nuodėmė – žmogaus užsisklendimas savyje ir Dievo atmetimas, todėl laisvę reikia nuolat išreikšti savu „Taip“ Kristui.
Priminęs, kad Lurde Marija tris kartus ragino: „Atgailaukite! Atgailaukite! Atgailaukite!“, popiežius aiškino, jog atgailą įkvepia meilė Dievui ir žmonėms, o pati Bažnyčia pirmiausia turi drąsiai gyventi atgailos dvasia bei leisti Viešpačiui gydyti jos žaizdas ir neištikimybę. „Piligrimai, broliai ir seserys, iš Lurdo išvyksite kitokie, nei atvykote. Išvyksite kaip vilties misionieriai“, – sakė Leonas XIV. Prieš baigiamąjį palaiminimą jis pakvietė spalį kalbėti Rožinį, ypač prašant karų pabaigos ir taikos: „Maldą lydėkime konkrečiais atgailos ir gailestingumo darbais bei įsipareigojimu visada skatinti dialogą ir susitaikymą.“
Sekmadienio popietę popiežius apsilankė „Accueil Notre-Dame“ namuose, kuriuose apgyvendinami ir gydomi sergantys piligrimai. Jis pabrėžė, kad Lurde žmogaus trapumas nėra slepiamas, o tampa „švento susitikimo vieta“, ir ragino visuomenę nenusigręžti nuo silpno bei pažeidžiamo žmogaus. Leonas XIV tvirtino, kad joks žmogiškasis įstatymas neturi pakirsti tikėjimo neatimamu kiekvieno žmogaus orumu, o gyvybės atėmimas net ir nepagydomos ligos atveju negali būti pateisinamas „netikru gailestingumu“. Kreipdamasis į ligonius jis sakė: „Jūs nesate našta, jūs esate mūsų žmonijos plakančioji širdis ir brangus Bažnyčios turtas.“ Popiežius patikėjo sergančiuosius Dievo Motinos globai ir meldė, kad jie patirtų Kristaus paguodą.
