Milijonai krikščionių dėl konfliktų, ekstremizmo ir religiniais motyvais grindžiamo smurto yra priversti palikti savo namus, o tai kelia grėsmę seniai gyvuojančių krikščionių bendruomenių ateičiai, teigiama katalikiškos labdaros organizacijos „Pagalba kenčiančiai Bažnyčiai“ (Aid to the Church in Need, ACN) ataskaitoje.
Antradienį pristatytoje naujausioje ataskaitoje „Persecuted and Forgotten?“ („Persekiojami ir pamiršti?“) nustatyta, kad 10-yje iš 18 tirtų šalių, tarp jų Kinijoje, Nigerijoje ir Pakistane, krikščionių padėtis pablogėjo. Nė vienoje iš tirtų šalių bendras padėties pagerėjimas neužfiksuotas.
Ataskaita apima laikotarpį nuo 2024 m. rugpjūčio iki 2026 m. birželio ir nagrinėja šalis, kuriose, ACN vertinimu, krikščionių padėtis kelia ypatingą susirūpinimą.
„Milijonai krikščionių yra dalis masinio žmonių, priverstų palikti savo namus konfliktų zonose, egzodo, o kai kuriais atvejais šiuos konfliktus lemia ir religiniai motyvai“, – teigiama ataskaitoje. „Šis reiškinys išplito, ištisas Afrikos ir Azijos teritorijas paversdamas pavojingomis zonomis.“
Ypatingas dėmesys ataskaitoje skiriamas Afrikai į pietus nuo Sacharos. ACN perspėja, kad išpuoliai ir gyventojų perkėlimas gali pakeisti paveiktų teritorijų religinę gyventojų sudėtį.
Nigerijoje, ataskaitos duomenimis, tarp daugiau kaip 3,5 mln. šalies viduje perkeltų žmonių yra mažiausiai milijonas krikščionių. Aprašomos bendruomenės, bėgančios nuo banditų, etninių grupuočių ir džihadistų išpuolių, ypač šalies šiaurėje ir vadinamojoje Vidurio juostoje.
Vienas iš išgyvenusiųjų, 33 metų Solomonas Ako, ACN papasakojo, kaip kovotojai jį pagrobė iš kaimo netoli Zarijos, šiaurės Nigerijoje, ir bandė priversti išsižadėti tikėjimo.
„Jie iš karto pareikalavo, kad atsiverstume, o kai atsisakėme, pradėjo mus mušti. Mus plakė rimbais. Mūsų kojos buvo sukaustytos grandinėmis, ant kulkšnių uždėti pančiai“, – pasakojo jis.
Ataskaitoje teigiama, kad jis ir kiti įkaitai taip pat būdavo po kelias valandas laikomi šaltame vandenyje iki kaklo.
Burkina Fase islamistų kovotojai, kaip pranešama, kontroliuoja mažiausiai 40 proc. šalies teritorijos. ACN nurodo, kad krikščionys verčiami laikytis islamistų primetamų papročių, įskaitant aprangos reikalavimus, o kai kurie nužudomi be teismo.
Kaimyniniame Malyje ir Mozambike krikščionių bendruomenės taip pat susiduria su žudynėmis, žmonių grobimais ir bažnyčių naikinimu.
Organizacija pažymi, kad šešios iš dešimties šalių, labiausiai nukentėjusių nuo terorizmo pagal 2026 m. Pasaulinį terorizmo indeksą, yra Afrikoje.
Konfliktai taip pat kelia vis didesnį susirūpinimą dėl krikščionybės išlikimo kai kuriuose istoriniuose jos centruose Artimuosiuose Rytuose.
Nuo 2011 m. krikščionių skaičius Sirijoje, kaip pranešama, sumažėjo daugiau kaip 80 proc. Bažnyčios vadovai perspėjo apie galimą egzistencinę grėsmę, o ataskaitoje primenamas savižudžio išpuolis Šv. Elijo bažnyčioje Damaske, per kurį žuvo 23 žmonės ir 65 buvo sužeisti.
Be ekstremistinio smurto, ACN atkreipia dėmesį ir į stiprėjančias autoritarinių valdžių represijas.
Kinijoje, kaip teigiama ataskaitoje, sustiprėjo spaudimas pogrindinėms krikščionių bendruomenėms: tikintieji sulaikomi, bažnyčios uždaromos, o religinio mokymo ir interneto turinio kontrolė griežtinama. Irane per 12 mėnesių suimamų krikščionių skaičius padvigubėjo.
Nikaragvos valdžia taip pat išplėtė represijas – dvasininkai suimami arba išsiunčiami iš šalies, perimamos Bažnyčios institucijos ir ribojami kunigų šventimai.
Dar viena rimta problema – religinis nacionalizmas. Ataskaitoje užfiksuota daugiau kaip 700 antikrikščioniško smurto atvejų Indijoje 2025 m., o valstijų lygmeniu plintantys įstatymai, ribojantys religijos keitimą, siejami su padažnėjusiais išpuoliais.
Pakistane ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į krikščionių mergaičių ir jaunų moterų grobimą, priverstinį atsivertimą į kitą religiją ir priverstines santuokas, taip pat nuolatinę grėsmę, susijusią su kaltinimais šventvagyste.
„Religinis priešiškumas retai būna vienintelė neapykantos krikščionims priežastis“, – teigiama ataskaitoje. „Dažniausiai jis yra vienas iš daugelio veiksnių, tarp kurių gali būti etninė priklausomybė, galimybė naudotis ištekliais, skurdas ir politika.“
Ataskaitoje taip pat teigiama, kad dėl menko religinio raštingumo Vakaruose antikrikščioniški motyvai dažnai nuvertinami, daugiau dėmesio skiriant kitiems veiksniams. Pasak ACN, dėl to susidaro iškreiptas žmogaus teisių padėties vaizdas, kuris dar labiau apsunkina ir taip kritinę persekiojamų krikščionių padėtį.
ACN Jungtinės Karalystės spaudos ir viešųjų ryšių vadovas Johnas Pontifexas (Džonas Pontifeksas) teigė, kad ataskaitos išvados rodo, jog persekiojimo problema ir toliau nėra tinkamai sprendžiama.
„Praėjus dvidešimčiai metų nuo tada, kai pirmą kartą paskelbėme ataskaitą „Persecuted and Forgotten?“, galime pasakyti, kad krikščionių priespauda tebėra žmogaus teisių katastrofa, kurios pasaulis atsisako pripažinti“, – sakė jis.
„Persekiojimas tapo didžiuliu, tačiau dažnai nematomu veiksniu, išstumiančiu ištisas bendruomenes iš jų namų ir keičiančiu ištisų regionų, ypač Afrikoje, religinę demografiją. Ko dar reikia, kad pasaulis imtųsi veiksmų?“ – klausė J. Pontifexas.
Ataskaitos įžangą parašė Peteris Bhatti (Piteris Batis), kurio brolis, krikščionis Shahbazas Bhatti (Šahbazas Batis), ėjęs Pakistano mažumų reikalų ministro pareigas, 2011 m. buvo nužudytas dėl savo veiklos ginant religijos laisvę.
Apmąstydamas brolio liudijimą, P. Bhatti klausia: „Ką mes esame pasirengę padaryti dėl savo persekiojamų brolių ir seserų?“
