Pietų Libano Tbenine, karo nuniokotame miestelyje, Šv. Jurgio bažnyčioje rastas, kai kurių stebuklu vadinamas reiškinys suteikė naujos vilties. Jis priminė tikintiesiems, kad Kristaus buvimas neišnyksta net karo metu.
Melkitų graikų katalikų kunigas Marios Khairallah (Marijos Chairala) ACI MENA, arabų kalba veikiančiai „EWTN News“ seserinei tarnybai, pasakojo, kad į Tbeniną sugrįžo balandžio 17 dieną, įsigaliojus paliauboms.
Įėjęs į bažnyčią, apsuptą išdaužytų langų šukių, jis rado konsekruotą Eucharistiją tiksliai toje pačioje vietoje, kur ją buvo palikęs prieš kelias savaites – ji buvo nepakitusi, nors 47 dienas patalpoje nebuvo žmonių. Kunigas šį atradimą apibūdino kaip Dievo nuolatinio buvimo kančioje patvirtinimą.
Kunigas teigė: „Tai vilties žinia mūsų parapijai. Tbenine gausu griuvėsių, tačiau čia įvyko ir susitikimas su Jėzumi… Jėzus mūsų laukė 47 dienas, nors čia nebuvo žmonių.“
„Po 47 dienų nėra jokio mokslinio paaiškinimo, kodėl konsekruotoji Eucharistija nesugedo, – kalbėjo jis. – Tačiau mums tai nėra keista, nes tikime, kad tai yra Kristaus Kūnas. Tai mūsų tikėjimas – jis nėra nei naujas, nei neįprastas. Mes tikime Dievo buvimu Eucharistijoje.“
Jis taip pat pažymėjo, kad tarp griuvėsių liko stovėti Mergelės Marijos statula, kurią apibūdino kaip „motiną, laukiančią savo vaikų“.
Kalbėdamas apie gyventojų padėtį, kunigas nurodė, kad miestelyje gyveno apie 55 melkitų katalikų šeimos, kurios dėl karo buvo priverstos pasitraukti. Po paliaubų dalis jų trumpam sugrįžo pasiimti drabužių ir daiktų, tačiau dauguma šiuo metu gyvena pas gimines, nuomojamuose būstuose, mokyklose, vienuolynuose ar pas draugus.
Pasak kunigo, pagalba kol kas beveik nepasiekia vietos gyventojų, išskyrus paramą, gautą per popiežiškąją misiją, taip pat pavienių asmenų suteiktą medicininę pagalbą.
Jis taip pat pagyrė apaštalinio nuncijaus Libane, arkivyskupo Paolo Borgio (Paolo Bordžio), veiklą, pavadindamas jį „tikru ganytoju ir tėvu, kuris rūpinasi visais“ ir pabrėždamas, kad „jis daro tai, ko nedaro niekas kitas – lanko mus net apšaudymo metu“.
Kalbėdamas apie patį miestą, kunigas pažymėjo, kad jame beveik nėra būtiniausių išteklių: vandens, elektros, interneto, o atšiaurus šaltis dar labiau apsunkina ir taip sudėtingas gyvenimo sąlygas. Jis pridūrė, kad dauguma Tbenine gyvenančių žmonių yra kuklių pajamų – pensininkai, mokytojai, kariai ir ūkininkai, neturintys finansinių išteklių įveikti krizės padarinius.
