Katalikai neišrado vyno. Tačiau liturgijoje, teologijoje ir tūkstančių vienuolynų rūsiuose jie suteikė jam visiškai naują reikšmę ir visiems laikams pakeitė jo vietą istorijoje.
Vynas atsirado keliais tūkstančiais metų anksčiau už krikščionybę. Archeologiniai duomenys rodo, kad Kaukazo regione jis buvo gaminamas jau apie 6000 m. pr. Kr. Senovės egiptiečiai, graikai ir romėnai turėjo išplėtotą vyno kultūrą dar gerokai prieš pakrikštijant pirmąjį krikščionį. Tačiau Katalikų Bažnyčios santykio su vynu istorija yra kitokia ir gerokai įdomesnė nei jo kilmės istorija. Ši istorija prasideda vestuvėse.
Pirmasis stebuklas Jono evangelijoje įvyksta vestuvių puotoje Galilėjos Kanoje, kur baigiasi vynas. Marija tai pastebi ir kreipiasi į savo Sūnų. Jėzus liepia tarnams pripildyti šešis akmeninius ritualinio apsiplovimo indus vandens. Kiekviename jų tilpo apie 75–115 litrų. Vanduo virsta vynu. Paragavęs jo vestuvių prievaizdas sušunka jaunikiui: „Tu išlaikei gerąjį vyną iki šiol.“ Ne bet kokį, o patį geriausią, išsaugotą pabaigai. Kad ir kokia būtų šio stebuklo prasmė, jis nuo pat pradžių parodo, kad krikščioniškasis santykis su vynu nėra nei atsargus, nei vien utilitarinis – jis dosnus ir gausus.
Savo mirties išvakarėse Jėzus paima taurę vyno, dėkoja ir ištaria: „Tai yra mano Sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį.“ Nuo tos akimirkos vynas, katalikų supratimu, tampa nebe tik kultūros dalimi ar gėrimu, bet Eucharistijos sakramento materija. Be vyno nebūtų galima švęsti Eucharistijos.
Vienuolynų rūsiai
Šis liturginis poreikis turėjo praktinių pasekmių, nulėmusių Europos žemdirbystės istoriją. Visur, kur plito krikščionybė, kartu plito ir vynuogininkystė – ne tik todėl, kad Eucharistijai buvo reikalingas vynas, bet ir todėl, kad vienuolių bendruomenės rimtai laikėsi šv. Benedikto nurodymo išsilaikyti savo rankų darbu.
Vynuogininkystė reikalavo per kartas sukauptų žinių, kruopštaus dėmesio dirvožemiui ir klimatui bei kantrybės, matuojamos metais. Vienuolynai tam sudarė idealias sąlygas – juose buvo stabilumas, išsilavinimas, žemė ir laikas.
Nuo XII amžiaus benediktinų ir cistersų vienuolynai visoje Prancūzijoje tapo romėnų laikų vyndarystės tradicijų saugotojais tuo metu, kai karai niokojo didelę Europos dalį.
Burgundijoje įsikūrę cistersai pradėjo sistemingai tyrinėti dirvožemio, klimato ir vynuogių kokybės ryšį. Vėliau iš šių tyrimų išaugo vadinamoji „terroir“ samprata – suvokimas, kad vyno savybes lemia dirvožemis, klimatas ir vietovė. Šiandien tai laikoma vienu svarbiausių aukštos kokybės vyno vertinimo principų.
XII amžiuje cistersai įkūrė aptvertą „Clos de Vougeot“ vynuogyną Burgundijoje, kuriame iki šiol gaminamas vienas geidžiamiausių pasaulyje „Pinot Noir“ vynuogių veislės vynų. Apsauginę sieną aplink vynuogyną jie pastatė savo rankomis.
Šv. Martynas Turietis – IV amžiaus romėnų karys, vėliau tapęs vyskupu, – iki šiol laikomas dvasiniu Prancūzijos vyndarystės tėvu. Jam priskiriamas vynuogininkystės išplėtimas Luaros slėnyje ir kituose Prancūzijos regionuose. Jo vienuolynas Marmutjė ankstyvaisiais viduramžiais tapo vienu svarbiausių vyndarystės centrų Prancūzijoje.
Dom Perignonas
Šios istorijos garsiausias skyrius prasideda Oviljė abatijos rūsiuose, esančiuose ant kalvų virš Epernė miesto Šampanės regione, šiaurės rytų Prancūzijoje. 1668 m. čia rūsių prižiūrėtoju buvo paskirtas benediktinų vienuolis Pierre’as Perignonas (Pjeras Perinjonas). Jam buvo patikėta rūpintis abatijos vyno gamyba ir padėti spręsti dideles jos finansines problemas. Tuo metu regione buvo gaminami prastesnės kokybės vynai, kuriuos Prancūzijos dvaras beveik ignoravo, pirmenybę teikdamas sodriems Burgundijos ir Bordo raudoniesiems vynams.
Dom Perignonas – „Dom“ buvo Prancūzijos benediktinų vienuolių garbės titulas – Oviljė abatijoje praleido 47 metus, spręsdamas dvi problemas: kaip pagaminti skaidrų, vienodos kokybės baltąjį vyną ir kaip suvaldyti antrinę fermentaciją, dėl kurios rūsiuose sproginėdavo buteliai.
Jo sprendimai buvo sistemingi – jis ištobulino skirtingų vynuogynų derliaus maišymą, siekdamas suderinti skirtingas vyno savybes, taip pat eksperimentavo su iš Ispanijos atgabentais kamštinio ąžuolo kamščiais, galinčiais atlaikyti putojančio vyno slėgį ir apsaugoti butelius nuo sprogimo.
Plačiai paplitęs pasakojimas, esą pirmą kartą paragavęs putojančio vyno jis sušuko: „Skubėkite, aš ragauju žvaigždžių!“, beveik neabejotinai yra legenda. Tačiau neabejotina, kad nors Dom Perignonas nebuvo tiesioginis šiuolaikinio šampano išradėjas, jis padėjo pagrindus jo gamybai. Jo sukurti vyno maišymo ir fermentacijos metodai nulėmė Šampanės regiono reputaciją.
Kai 1715 m. jis mirė, abatijai priklausančių vynuogynų plotas buvo padvigubėjęs. Jis palaidotas Oviljė abatijos bažnyčioje, o vyno mėgėjai iki šiol čia atvyksta pagerbti jo atminimo. Jo įpėdinis ir mokinys Dom Thierry Ruinartas (Dom Tjeri Riuinaras) tęsė pradėtą darbą, o šio sūnėnas 1729 m. įkūrė seniausius iki šiol veikiančius Šampanės vyno namus, tebegarsėjančius šeimos pavarde.
Po vienuolynų rūsių eros
Per Prancūzijos revoliuciją dauguma vienuolynų buvo uždaryti, o jų vynuogynai perėjo į pasauliečių rankas. Tačiau vienuolių per šimtmečius sukauptos vyndarystės žinios išliko.
Panaši istorija klostėsi ir Italijoje. Ji siejama su Frančiakortos regionu į šiaurės vakarus nuo Milano. Pats regiono pavadinimas kilo iš žodžių „franca corta“, reiškiančių „nuo mokesčių atleistą dvarą“, ir primena XI amžiuje čia įkurtus kluniakų vienuolynus, kuriems buvo suteiktos mokestinės lengvatos. Geriausias Frančiakortos putojantis vynas iki šiol gaminamas vienuolių bendruomenėse, tarp jų – ir Servitų vienuolių Anunčiatos vienuolyne Rovato mieste.
Katalikų tradicijoje vynas išlieka daugiau nei gėrimas. Tai Eucharistijos sakramento materija, dovana, pirmą kartą ypatingu būdu apreikšta Kanos vestuvėse, ir kraujas, išlietas per Paskutinę vakarienę. Vienuoliai, kurie šimtmečius tobulino jo gamybą, pirmiausia nesiekė gaminti prabangaus produkto. Jie rūpestingai puoselėjo tai, ką laikė šventa. Tai, kad jų darbo vaisius tapo vienais geriausių vynų žmonijos istorijoje, anaiptol nėra atsitiktinumas.
