Berlyno arkivyskupas Heineris Kochas (Haineris Kochas) išsamiame interviu papasakojo apie savo tikėjimo kelią, požiūrį į dialogą su netikinčiaisiais ir paaiškino, kodėl, jo manymu, tikėjimas visų pirma remiasi pasitikėjimu.
„Mano tikėjimas pirmiausia augo šeimoje ir gimtojoje parapijoje, – praėjusį ketvirtadienį portalui „katholisch.de“ dalinosi arkivyskupas. – Užaugau Bažnyčioje ir joje radau savo dvasinius namus. Vėliau mane formavo intensyvios diskusijos tikėjimo klausimais mokymosi mokykloje metu. Labai svarbi mano gyvenime buvo ir ankstyva svainio mirtis. Jis mirė nuo vėžio būdamas vos 29-erių. Pokalbiai su juo ir jo kupinas vilties mirimas padarė didžiulę įtaką mano tikėjimui ir apsisprendimui tapti kunigu.“
„Šiandien tikėjimą vis iš naujo patiriu šv. Mišiose, maldoje ir susitikimuose su žmonėmis, – pridūrė H. Kochas. – Patiriu, kad tikėjimas gali praturtinti žmones. Todėl dažnai esu tiesiog dėkingas, kad galiu tikėti. Man tai yra dovana ir malonė.“
Kalbėdamas apie dialogą su nereligingais žmonėmis, arkivyskupas teigė, kad svarbiausia jam yra „bendras pripažinimas, jog daugelio dalykų tiesiog nežinome. Tai galioja tiek krikščionims, tiek ateistams.“
„Ir mes, krikščionys, negalime paaiškinti ar iki galo suvokti Dievo, – tęsė arkivyskupas. – Tikime į Dievą, kuris visada yra didesnis už mūsų mąstymą. Būtent todėl kiekvienam žmogui reikia pasitikėjimo. Tai patiriame ir už religijos ribų – mylint kitą žmogų būtinas pasitikėjimas. Reikia visiškai pasitikėti kitu žmogumi ir jam atsiverti. Panašiai yra ir ieškant Dievo. Kas leidžiasi ieškoti Dievo, turi būti pasirengęs apskritai išdrįsti žengti šį pasitikėjimo žingsnį.“
Paklaustas, kokios temos dažniausiai iškyla pokalbiuose su nereligingais žmonėmis, H. Kochas atsakė: „Visų pirma – kentėjimo klausimas. Kaip kentėjimas gali turėti prasmę? Kaip geras Dievas gali leisti tiek daug kentėjimo? Tai iš esmės senasis Jobo klausimas, kuris žmonėms neduoda ramybės iki šiol.“
