Pabudus gamtai Lietuvos Respublikos Seimas ir vėl grįžta prie dirbtinio apvaisinimo įstatymo. Kalbant paprastai – prisidengus daugelį jaudinančiu demografijos klausimu vėl bandoma lesbietėms sukurti būdą turėti vaikų.
Ar dirbtinio apvaisinimo įstatymo redakcija išspręstų Lietuvos demografinę žiemą? Tikrai – ne. Tad kodėl tada jis toks svarbus, kad prie jo grįžtama kone kiekvienoje Seimo sesijoje? Ogi todėl, kad LGBT lobistų grupės siekia dirbtinio apvaisinimo leidimus suteikti ir toms poroms, kurių santuokų Lietuva nepripažįsta. Vienalytėms.
Medicininės procedūros Lietuvoje jau yra prieinamos susituokusioms poroms, o siūlomi pakeitimai orientuoti būtent į vienalytes poras.
turime sąžiningai įvardyti, kad kalbame ne apie mediciną, bet apie ideologinį šeimos sampratos perrašymą.
Būtent čia slypi politinė įtampa. Įstatymas formaliai pristatomas kaip neutralus, tačiau jo praktinis poveikis iš esmės keistų šeimos politiką. Jei dirbtinis apvaisinimas būtų įtvirtintas kaip individuali teisė, valstybė faktiškai pripažintų, kad vaiko kilmės klausimas yra antraeilis, palyginti su suaugusiųjų norais.
Jei didžiausią praktinę naudą iš naujo reguliavimo gaus tos pačios lyties poros, tuomet turime sąžiningai įvardyti, kad kalbame ne apie mediciną, bet apie ideologinį šeimos sampratos perrašymą.
Valstybė, formuodama šeimos politiką, neišvengiamai nustato prioritetus. Jei prioritetu tampa reprodukcinių technologijų prieinamumas, nepriklausomai nuo šeimos struktūros, tuomet tradicinė motinos ir tėvo paradigma nustumta į šalį, kaip viena iš daugelio alternatyvų, o ne kaip konstitucinė norma.
Dirbtinio apvaisinimo įstatymas tampa nebe techniniu medicinos reglamentavimu, bet kultūriniu lūžiu. Ir jei jo reali nauda koncentruosis siaurame – homoseksualių porų – segmente, turime klausti, kaip tai atitinka daugumos lūkesčius, bei ar neprieštarauja ilgalaikiams valstybės demografiniams interesams.
Jeigu įstatymas iš esmės tampa instrumentu įteisinti alternatyvias šeimos formas per reprodukcines technologijas, būtina tai įvardyti atvirai.
