Dirbtinis intelektas (DI) senokai išsiveržė iš technologinės aplinkos. Jis tapo madingu, aptarinėjamu ir šiek tiek pavojingu net kasdienybėje. DI jau yra gyvenimo dalis. Vieniems tai visų problemų sprendimas, o kitiems vos ne žmonijos pragaištis. Seime taip pat netrūksta tokių kalbų.
Pastebėjau keistą fenomeną, kuriuo pirmiausiai noriu pasidalinti. Kai kalbos pasisuka apie DI socialinėje, ekonominėje ar kultūrinėje srityse, visi veikiau jaučia nerimą, nei džiaugsmą. Iškyla apokaliptinis ateities vaizdas: žmonės bedarbiai, gerokai kvailesni, valdomi neaiškių robotų ir visokiausių mąstančių sistemų, priklausomi nuo jų. Kūrybos nebėra, nes muziką, paveikslus ir kitą kultūrinę veiklą vykdo tas pats DI. Mes – vergai.
Tačiau žvilgtelėkime į valstybės valdymą, politiką. Niekas, absoliučiai niekas, nekalba apie tai ir, juolab, nedaro jokių veiksmų, kad DI pagalba būtų mažinamas biurokratinis aparatas. O juk jis, tas mašininis intelektas, yra idealus įrankis pirmiausiai atleisti visus tuos, kurių darbas yra popierių kilnojimas iš vienos krūvelės į kitą.
Biurokratija, nomenklatūra ir pavieniai valdininkai apie DI įtaką parazituojančių valstybės sąskaita atžvilgiu yra linkusi patylėti. Nes kiekvienam aišku, kad su jo atėjimu bent pusė jų taptų nebereikalingi. Tiesą pasakius, manau, kad gal net daugiau…
O kaip su Seimu?
Praeitą vasarą rašiau, kad Seimo nariai nėra mokytojai, auklėtojai ar dėstytojai, todėl tokių ilgų vasaros atostogų nenusipelno. Šios nuomonės laikausi ir dabar. Būkime atviri, vadinamasis „darbas su rinkėjais“ dažniausiai yra socialinių tinklų naršymas ežero pakrantėje. Galgi šiuo atveju DI galėtų mums pagelbėti?
Imam ir sukuriame DI Seimą. Duodame pasipraktikuoti vasarą, o paskui perleidžiame įstatymų leidybą.
Turbūt supratote, kad juokauju. Pasaulyje, valstybės valdyme, o ir kitose specifinėse srityse egzistuoja dalykai, kuriuos privalo spręsti gyvas žmogus. Kartais sąžine paremtas klaidingas sprendimas yra geresnis, nei objektyvus reikalo sutvarkymas remiantis teise, instrukcija ar algoritmų visuma.
Karyba, įstatymų leidimas, medicina pirmiausiai ateina į galvą kalbant apie autonominius DI sprendimus. Mašinos negali nuspręsti, ką žudyti, kokius įstatymus leisti ar kam ir kada derėtų padaryti eutanaziją. DI privertė mus mąstyti giliau, atsakingiau. Tai laikmetis, kai verta kalbėti ne vien apie darbo įgūdžius, kompetencijas, bet apie kiek gilesnį pasaulio suvokimą.
DI keliamos problemos nebėra technokratinės prigimties. Tai kultūrinės, antropologinės, filosofinės ir net teologinės bėdos. Įgijęs tokią informacinę galią atskiras valstybės pilietis gali išprotėti. Tai lazda su dviem galais: neadekvatūs, nesusitvarkantys su DI teikiamomis galimybėmis pradeda daryti nesąmones. Tie, kurie suvokia koks tai galingas įrankis, juo naudojasi gėriui (ar blogiui) kurti.
Iš tiesų, vėl tenka kalbėti apie sąmoningumą ir refleksiją. Bent kol kas DI Seimo antrosios versijos nesukursime (bet „seimūnų“ vasaros atostogas trumpinti galime). Viskas priklauso nuo savivokos, kurios šaknys slypi ilgalaikėje patirtyje ir tiesiog gyvenimo išmintyje, kuri renkama ir kuriama dešimtmečiais. Būtent todėl nepalaikau bandymų suteikti balsavimo teisę nepilnamečiams.
Asmeniniai pasirinkimai svarbiausi: kaip akylai mes saugome tai, kas vadinama savastimi? Ar DI ten pasiekia? Kur stovi mūsų dvasinės barikados?
Informacijos judėjimo greitis nėra vertingas tik todėl, kad yra didelis ir žmogaus sąmonei nebesuvokiamas. Kartais šimtas peržiūrėtų svetainių duoda blogesnį atsakymą, nei du teisingai pasirinkti šaltiniai.
Tai ypač galioja įstatymų leidėjams, kurie nėra nusipelnę tokios trukmės vasaros atostogų.
