Pastaruosius tris sekmadienius „Viešpaties angelo“ maldą kalbėjęs su Kastel Gandolfo gyventojais, šį sekmadienį, rugpjūčio 2 d., popiežius Leonas XIV meldėsi kartu su romiečiais ir piligrimais, susirinkusiais į Šv. Petro aikštę.
Klausydamiesi Evangelijos, dažnai girdime pasakojimus apie Jėzaus stebuklus. Šie ženklai, sakė popiežius, liudija, kaip labai Jėzus rūpinasi mumis. Jis atėjo išgelbėti viso pasaulio. Jis suteikia gyvenimui prasmę, išlaisvindamas jį iš blogio ir nuodėmės.
Grąžindamas regėjimą akliesiems ir klausą kurtiesiems, Kristus ne tik daro stebuklingus darbus, bet ir visiems skelbia, kad Dievo Karalystė yra arti. Kurčiajam, kuris vėl pradeda girdėti, Viešpats leidžia išgirsti Gerosios Naujienos žodį; aklajam, kuris vėl pradeda matyti, parodo, koks nuostabus darbas daromas dėl jo išganymo. Šio sekmadienio Evangelijos pasakojimas apie duonos padauginimo stebuklą reiškia, kad susitikimas su Viešpačiu yra maistas, palaikantis mūsų gyvybę. Dykumoje, tai yra ten, kur žmogus visko stokoja, Kristus yra gyvybės duona. Kai esame su Juo, gausiai turime to, kas žmogui svarbiausia. „Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko likusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių“ (Mt 14, 20). Skaičius dvylika, pasak popiežiaus, reiškia, kad Viešpaties dovanos yra skirtos visiems ir kad Jo rūpinimasis mumis neturi ribų.
„Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko likusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių“ (Mt 14, 20).
„Brangieji, – sakė popiežius Leonas, – Kristus iš tiesų numalšina žmonijos alkį, mūsų visų jaučiamą tiesos ir tikro gyvenimo alkį. Tuo pačiu metu Jis savo pavyzdžiu moko, kad, kai dalijamės, nieko neturime iššvaistyti. Gėrybių tik sau kaupimas arba švaistymas yra dvi to paties blogio – godumo – pusės. Ši sielos liga atima protą. Turtai gali apsvaiginti iki tokio laipsnio, kad pamirštame tuos, kurie verkia iš alkio ir šaukia iš troškulio. Ir taip pasaulyje matome pūvančių gėrybių gausą, o visai šalia – ištiestas rankas tų, kurie neturi ko valgyti, bei žmones, kurių namus nušlavė karo audra.“
Popiežius prašė, kad mes, atsidūrę karo ir arogancijos dykumoje, atkreiptume dėmesį į tai, su kokiu gerumu Viešpats „pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams“, kad jie išdalytų stebuklingai padaugintą maistą miniai (plg. Mt 14, 19). Šiame meilės stebukle atpažįstame tuos Jėzaus gestus, kurie per Paskutinę vakarienę pasiekė savo kulminaciją. Dėkodami už Eucharistijos dovaną, turime įsipareigoti liudyti jos grožį savo kasdieniais veiksmais, pradedant nuo stalo palaiminimo, kai dalijamės duona šeimoje ir tarp draugų.
Baigdamas trumpą sekmadienio Evangelijos komentarą, popiežius prašė melsti Švenčiausiąją Mergelę Mariją, rūpestingą mūsų Motiną, kad padėtų mums su meile rūpintis vieni kitais ir kad niekam netrūktų kasdienės duonos.
