JAV vyskupai pastaraisiais mėnesiais keliose vyskupijose sugriežtino katalikiškų laidotuvių tvarką, ragindami griežčiau laikytis Katalikų Bažnyčios „Krikščioniškųjų laidotuvių apeigyno“ (Order of Christian Funerals, OCF). Naujos taisyklės priimtos reaguojant į vis dažniau pasitaikančias laidotuvių praktikas, kurios, jų vertinimu, neatitinka Bažnyčios liturginių normų.
Springfildo (Ilinojaus valstija) vyskupas Thomasas Paprocki (Tomas Paprokis) liepos 1 d. įsigaliojusiomis taisyklėmis siekia užtikrinti, kad laidotuvės būtų švenčiamos laikantis visų trijų „Krikščioniškųjų laidotuvių apeigyno“ dalių – Budėjimo prie mirusiojo apeigų, laidotuvių liturgijos ir palaidojimo apeigų. Jis teigė norintis panaikinti „netaisyklingas praktikas“ ir „liturginius nukrypimus“.
Vienas svarbiausių pakeitimų – draudimas rengti velionio lankymą bažnyčioje laidotuvių dieną. Pasak vyskupo, Budėjimo prie mirusiojo apeigos pagal savo prigimtį turi vykti laidotuvių išvakarėse. Kunigai ar diakonai budėjimo maldoms vadovaus net ir tuo atveju, jei viešo susirinkimo nebus, tačiau šeimos nariai raginami jose dalyvauti.
Šeimos galės rinktis laidojimo namuose trumpoms maldoms prieš išlydint velionį į bažnyčią ar laidojimo vietą. Vyskupas taip pat pabrėžė procesijos į bažnyčią svarbą, nes ji primena mirusiojo įžengimą į Bažnyčią per Krikštą.
Naujose taisyklėse taip pat aiškiai nurodoma, kad per laidotuvių apeigas negali būti sakomos atsisveikinimo kalbos. Leidžiami tik „prisiminimo žodžiai“, kurie turi liudyti mirusiojo tikėjimo gyvenimą ir šlovinti Dievą. „Panegirikose pagrindinis dėmesys skiriamas žmogui, o homilijoje ir prisiminimo žodžiuose pagrindinis dėmesys turi tekti Dievui“, – pabrėžė vyskupas.
Siekiant išvengti netinkamų ar pernelyg emocingų pasisakymų, visi prisiminimų tekstai turės būti pateikti klebonui ne vėliau kaip prieš tris dienas iki laidotuvių. Juos skaitys tik kunigas arba diakonas, o šeimos nariai atsisveikinimo kalbas galės sakyti tik kituose susibūrimuose, pavyzdžiui, per vaišes po palaidojimo apeigų.
Vyskupas T. Paprocki dar kartą priminė, kad Bažnyčia pirmenybę teikia mirusiojo kūno laidojimui, nors kremavimas leidžiamas, jei juo nesiekiama paneigti tikėjimo kūno prisikėlimu.
Vyskupas T. Paprocki dar kartą priminė, kad Bažnyčia pirmenybę teikia mirusiojo kūno laidojimui, nors kremavimas leidžiamas, jei juo nesiekiama paneigti tikėjimo kūno prisikėlimu. Visi kremuoti palaikai turi būti palaidoti vienoje vietoje po palaidojimo apeigų, paprastai per 30 dienų.
Panašių priemonių ėmėsi ir kitos JAV vyskupijos. Jangstauno (Ohajo valstija) vyskupas Davidas J. Bonnaras (Deividas Dž. Bonaras) uždraudė velionio lankymą bažnyčiose, motyvuodamas tuo, kad tokia praktika trikdo šventos vietos rimtį ir pagarbą Švenčiausiajam Sakramentui. Išimtis palikta tik kunigų ir vienuolių laidotuvėms.
Vorčesterio (Masačusetso valstija) vyskupas Robertas McManusas (Robertas Makmanusas) dar kartą pabrėžė, kad kremuoti palaikai turi būti palaidoti kapinėse, mauzoliejuje arba kolumbariume. Jų negalima išbarstyti, padalyti, laikyti namuose ar panaudoti papuošalams. Nesilaikant šių normų, klebono nuožiūra gali būti atsisakyta rengti viešąsias katalikiškas laidotuvių apeigas.
Šarlotės (Šiaurės Karolinos valstija) vyskupas Michaelas Martinas (Maiklas Martinas) paskelbė naujas kapinių ir kolumbariumų valdymo normas, pabrėždamas, kad katalikiškos kapinės yra Bažnyčios tarnystės tąsa ir krikščioniškos vilties ženklas, o JAV katalikų vyskupų konferencija tuo pat metu pranešė atnaujinusi „Maldų po mirties“ tekstus pagal Vatikano instrukcijos „Liturgiam Authenticam“ nustatytus liturginių tekstų vertimo principus.
