Jeanas-Jacques’as Rousseau nesukūrė idėjos, kad žmogus iš prigimties yra geras, tačiau būtent jis buvo tas mąstytojas, kuris suteikė jai intelektualinę formą, ilgainiui pakeitusią didelę dalį šiuolaikinės politinės kultūros.
Nuo tada įsitikinimas, kad žmonės gimsta iš prigimties geri ir kad juos sugadina tik visuomenė, tapo vyraujančios kultūros dalimi. Vadinasi, jei blogis slypi ne pačiame žmoguje, jo reikia ieškoti institucijose, tradicijose, šeimoje, religijoje, paveldėtoje kultūroje ar bet kokioje valdžios ir autoriteto formoje.
Ši XVIII amžiuje suformuluota tezė išgyveno revoliucijas, pasaulinius karus ir didžiųjų ideologinių sistemų žlugimą. Šiandien ji vėl iškyla „woke“ kultūros kalboje. Terminologija pasikeitė, tačiau pamatinė intelektualinė struktūra išliko ta pati. Problema jau nebėra nuodėmė, žmogaus silpnumas ar asmeninė atsakomybė, bet priespaudos sistema, kuri, kaip teigiama, iškreipė iš pradžių nekaltą žmogaus prigimtį.
Rousseau manymu, prigimtinis žmogus gyvena darnoje su savimi. Jis yra doras ne todėl, kad įgijo dorybę, bet todėl, kad civilizacija jo dar nesugadino. Nuosavybė, socialinis prestižas ir institucijos tampa tikraisiais savanaudiškumo šaltiniais. Taigi istorija suvokiama kaip nuosmukio procesas.
Vienas didžiųjų istorijos paradoksų, kad filosofija, turėjusi išlaisvinti žmoniją, galiausiai padėjo įkvėpti kai kuriuos labiausiai prievartinius moderniųjų laikų politinius projektus. Jei žmogus iš prigimties yra geras, o už jo sugedimą atsakinga visuomenė, tuomet pakanka pertvarkyti visuomenę tam, kad būtų atnaujinta ir pati žmonija. Politika nustoja pripažinti ribas ir prisiima kone atpirkėjišką misiją.
„Woke“ kultūra perima būtent šią logiką. Individas vaizduojamas kaip nematomų galios struktūrų – patriarchato, kolonializmo, sisteminio rasizmo, heteronormatyvumo, privilegijų ir kultūrinės viršenybės – auka. Blogis slypi jau ne konkrečiuose sprendimuose ar asmens elgesyje, bet abstrakčiose sistemose, kurios, kaip teigiama, persmelkia visas socialinio gyvenimo sritis.
Todėl „woke“ ideologija nuolat kalba apie privilegijas ir labai mažai apie dorybes; nuolat apie tapatybes ir labai mažai apie charakterį; nuolat apie teises ir beveik nieko apie pareigas.
Blogis slypi jau ne konkrečiuose sprendimuose ar asmens elgesyje, bet abstrakčiose sistemose, kurios, kaip teigiama, persmelkia visas socialinio gyvenimo sritis.
Pasekmė akivaizdi. Jei bet kokį žmogaus elgesį galiausiai galima paaiškinti struktūriniu sąlygotumu, moralinė atsakomybė neišvengiamai praranda savo reikšmę. Žmonės nustoja būti laisvais moraliniais veikėjais ir tampa galios santykių produktais. Svarbu tampa jau ne tai, ką žmogus daro, bet tai, kokią vietą jis užima priespaudos žemėlapyje.
Ši pasaulėžiūra galiausiai lemia gilų pilietinės visuomenės infantilėjimą. Jei individas visada yra auka, niekada nekyla poreikis rimtai pažvelgti į save. Atsakomybė visuomet perkeliama kitur: kultūrai, kalbai, istorijai, kapitalizmui, religijai, kolonializmui ar bet kokiam kitam kolektyviniam dariniui, kuris tuo metu įvardijamas kaip naujausias priespaudos šaltinis.
Rousseau blogio kilmę jau buvo perkėlęs iš žmogaus širdies į institucijas. „Woke“ mąstymas užbaigia šį kelią, perkeldamas ją į pačią kultūrą.
Tačiau istorinė patirtis, regis, moko visiškai priešingai. Laisviausios visuomenės yra ne tos, kurios remiasi prielaida apie spontanišką žmogaus prigimties gerumą, bet tos, kurios pripažįsta jos ribotumą. Klasikinė ir krikščioniškoji tradicijos niekada neneigė žmogaus orumo; jos tiesiog priminė, kad laisvė ir žmogaus silpnumas žengia koja kojon.
Būtent iš tokio supratimo kilo institucijos, kurių tikslas buvo ne sukurti naujo tipo žmogų, bet padėti realiems vyrams ir moterims: šeima, mokykla, komerciniai mainai, savanoriškos asociacijos, Bažnyčia ir politinė bendruomenė.
Į daugelį šių institucijų „woke“ kultūra žvelgia su nuolatiniu įtarumu. Ji jas laiko ne tiek vietomis, kuriose perduodamos pamatinės žmogiškosios gėrybės, kiek mechanizmais, per kuriuos galia save reprodukuoja.
Kai visa praeitis pradedama interpretuoti kaip priespaudos struktūra, dabartis pasmerkiama nuolatinei revoliucijai. Kiekviena karta turi dekonstruoti ankstesniąją. Kiekvienas žodis tampa kruopštaus tikrinimo, o kiekvienas simbolis – moralinio vertinimo objektu.
Todėl vargu ar stebina tai, kad kultūrinis aktyvizmas milžinišką energiją skiria kalbai keisti, istorijai perrašyti ar paminklams šalinti. Jei manoma, kad blogis slypi pačioje kultūroje, tuomet kultūra turi būti nuolat valoma.
Rogeris Scrutonas pastebėjo, kad kultūra gali išsaugoti save tik tada, kai pirmiausia išmoksta mylėti tai, ką paveldėjo, ir tik paskui mėgina kažką keisti. Civilizacija gimsta ne iš nuolatinio įtarumo, bet iš kritiško dėkingumo. Tik pripažįstantys to, ką yra gavę, vertę, geba tobulinti nieko nesunaikindami.
Vakarų tradicija niekada neteigė, kad žmonės yra tobuli. Ji taip pat nemanė, kad nė viena institucija negali būti kritikuojama. Jos originalumas slypėjo pripažinime, kad tiek individams, tiek bendruomenėms reikia moralinio ugdymo, atsakomybės ir išmintingo apdairumo. Vien pakeisti struktūras niekada nepakanka; būtina ugdyti ir charakterį.
Rousseau siekė išlaisvinti žmoniją, sugrąžindamas ją į pirminio nekaltumo būseną. „Woke“ kultūra siekia stebėtinai panašaus tikslo per tai, ką ji vadina paveldėtos civilizacijos dekonstrukcija. Tačiau istorija rodo, kad jokia visuomenė netampa stipresnė neigdama žmogaus prigimties sudėtingumą. Laisvė klesti ten, kur didžiulis žmogaus asmens orumas pripažįstamas kartu su nuolatiniu tiesos, dorybės ir moralinio ugdymo poreikiu.
Nes kultūra, kuri pamiršta asmeninę atsakomybę ir kartu nuolat kaltina kitus, galiausiai ima laikyti visą pasaulį atsakingu už savo nesėkmes. O kai kaltas tampa visas pasaulis, nebelieka nieko, ką būtų verta išsaugoti, – lieka tik tai, ką reikia išardyti.
