Šv. Kryžiaus Jono raštai laikomi vienu reikšmingiausių krikščioniškosios mistikos paveldo lobynų. Juose susilieja poezijos grožis, gili dvasinė psichologija ir nuoseklus teologinis mąstymas. Šventasis gebėjo ne tik aprašyti žmogaus vidinę kelionę į vienybę su Dievu, bet ir atskleisti subtiliausius sielos virsmus, kurių neįmanoma iki galo perteikti vien filosofinėmis ar teologinėmis sąvokomis. Dėl šios priežasties jo veikalai jau daugiau kaip keturis šimtmečius yra ne tik akademinių tyrimų objektas, bet ir praktinis dvasinio gyvenimo vadovas, įkvepiantis teologus, vienuolius ir pasauliečius visame pasaulyje.
Šv. Kryžiaus Jonas savo veikalus kūrė ne ramioje bibliotekoje, bet itin sudėtingomis gyvenimo aplinkybėmis. Jis aktyviai dalyvavo Basųjų karmelitų reformoje, keliavo iš vienuolyno į vienuolyną, rūpinosi bendruomenių steigimu ir jų dvasiniu gyvenimu. Be to, jam teko patirti persekiojimą, kalinimą Tolede ir dramatišką pabėgimą iš kalėjimo. Šios patirtys ne tik formavo jo dvasinį mokymą, bet ir darė tiesioginę įtaką jo kūrybos procesui.
Rašymą nuolat pertraukdavo pastoracinės pareigos, dvasinis vadovavimas ir vienuolijos administravimo rūpesčiai. Todėl daugelis veikalų buvo rašomi etapais, taisomi, papildomi ar net keičiami jų pirminiai sumanymai. Papildomų sunkumų kelia ir tai, kad iki mūsų dienų neišliko nė vieno autoriaus ranka rašyto originalo. Visi šiandien žinomi tekstai pasiekė mus per mokinių ir perrašinėtojų nuorašus, kurie kartais skiriasi savo struktūra, skyrių išdėstymu ar net atskiromis formuluotėmis. Dėl šios priežasties tyrinėtojai iki šiol diskutuoja ne tik apie tikslią atskirų veikalų parašymo datą, bet ir apie jų tarpusavio ryšį, pirminį autoriaus sumanymą bei galutinę tekstų redakciją. Ypač daug diskusijų kelia klausimas, ar „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“ buvo sumanyti kaip vienas traktatas, ar vis dėlto tai yra du savarankiški kūriniai.
Žmogaus pastangos ir Dievo veikimas
Šv. Kryžiaus Jono tekstų tarpusavio ryšio klausimas ypač išryškėja lyginant „Kopimą į Karmelio kalną“ ir „Tamsiąją naktį“ teologijos veikalus. Abu kūriniai remiasi tuo pačiu autoriaus eilėraščiu „Tamsioji naktis“, kurį šventasis pasirinko kaip simbolinį visos dvasinės kelionės vaizdinį. Kiekvienas veikalas atskleidžia skirtingą šios kelionės aspektą. Būtent todėl nuo seno kyla klausimas, ar tai dvi vieno mokymo dalys, ar du savarankiški, vienas kitą papildantys traktatai.
„Kopimas į Karmelio kalną“ skirtas aktyviajam dvasinio apsivalymo etapui. Tikintysis kviečiamas atsisakyti prisirišimų prie daiktų, žmonių, savo troškimų. Žmogus mokosi gyventi ne pagal savo norus, bet pagal Dievo valią, ugdydamas vidinę laisvę ir vis gilesnį pasitikėjimą Kūrėju.
Tačiau žmogaus pastangos turi savo ribas. Pasak šv. Kryžiaus Jono, ateina momentas, kai vien asketinių pratybų ir valios pastangų nebepakanka. Šį kitą dvasinio kelio etapą autorius išsamiai aprašo veikale „Tamsioji naktis“. Čia dėmesio centre atsiduria pasyvusis apsivalymas, kuriame iniciatyvą visiškai perima Dievas. Siela patiria dvasinę tamsą, sausumą, vidinį bejėgiškumą ir atrodo, kad praranda ankstesnius atramos taškus. Tačiau ši tamsa nėra Dievo nebuvimo ženklas. Tai slėpiningas Jo veikimas, kuriuo Dievas iš vidaus apvalo žmogų nuo giliausių prisirišimų, savimeilės ir netobulo Dievo pažinimo.
Todėl abu veikalai nėra vienas kitam priešingi. Jie atskleidžia dvi to paties dvasinio augimo puses. „Kopimas į Karmelio kalną“ parodo, kaip žmogus bendradarbiauja su Dievo malone per savo laisvą apsisprendimą ir pastangas, o „Tamsioji naktis“ atskleidžia, kaip Dievas užbaigia tai, ko žmogus savo jėgomis niekada negalėtų pasiekti. Šių dviejų perspektyvų dermė leidžia suprasti visą šv. Kryžiaus Jono mokymą apie kelią į vienybę su Dievu ir kartu paaiškina, kodėl jų tarpusavio santykis iki šiol išlieka vienu svarbiausių jo kūrybos tyrinėjimo klausimų.
Vis dėlto – vienas kūrinys ar du?
Dviejų pagrindinių šv. Kryžiaus Jono veikalų santykis jau ne vieną šimtmetį yra vienas labiausiai aptariamų mistinės teologijos tyrimų klausimų. Ar „Kopimą į Karmelio kalną“ ir „Tamsiąją naktį“ reikėtų skaityti kaip vieną vientisą traktatą, kurio antroji dalis pratęsia pirmąją? O gal tai du savarankiški kūriniai, gimę skirtingomis aplinkybėmis ir turintys savitą tikslą? Vienareikšmio atsakymo iki šiol nėra, todėl diskusija išlieka gyva tiek tarp teologų ir dvasinio gyvenimo tyrinėtojų.
Per ilgus metus susiformavo trys pagrindinės šio klausimo interpretacijos. Pirmoji tai vienovės teorija, teigianti, kad abu veikalai sudaro vieną didelį traktatą, kuriame nuosekliai atskleidžiamas visas dvasinio apsivalymo kelias. Antroji tai skirtingų kūrinių teorija, pabrėžianti, kad tai du savarankiški darbai, parašyti skirtingu metu, skirtingu tikslu ir skirtingu stiliumi. Trečioji tai diptiko samprata, siekianti suderinti abi ankstesnes pozicijas. Pagal šį požiūrį abu tekstai yra glaudžiai susiję, tačiau kiekvienas iš jų išlaiko savo savitumą ir gali būti skaitomas kaip atskiras veikalas.
Nuo pasirinktos interpretacijos priklauso ir tai, kaip suprantame patį šv. Kryžiaus Jono dvasinį mokymą. Jei abu kūriniai sudaro vieną traktatą, tuomet aktyvusis ir pasyvusis apsivalymas atrodo kaip nuoseklūs vieno kelio etapai. Pirmiausia žmogus bendradarbiauja su malone savo pastangomis, o vėliau Dievas užbaigia pradėtą darbą. Tačiau jei tai du savarankiški veikalai, jų tarpusavio ryšys tampa laisvesnis, jie gali būti suvokiami kaip dvi viena kitą papildančios dvasinio gyvenimo perspektyvos, išryškinančios skirtingus žmogaus santykio su Dievu aspektus.
Todėl atsakymas į klausimą, ar „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“ yra vienas kūrinys ar du, nėra vien literatūrinės klasifikacijos reikalas. Jis padeda geriau suprasti visą šv. Kryžiaus Jono mokymą apie žmogaus dvasinį augimą, Dievo malonės veikimą ir kelią į mistinę vienybę su Kūrėju. Būtent dėl šios priežasties verta išsamiau pažvelgti į kiekvieną iš trijų pagrindinių interpretacijų ir įvertinti jų argumentus.
Vienovės teorija
Vienovės teorijos šalininkai teigia, kad „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“ nėra du atskiri veikalai, bet vieno didelio traktato dalys. Jų nuomone, abu tekstai kilo iš vieno autoriaus sumanymo, nuosekliai aprašyti visą žmogaus kelią į vienybę su Dievu. Todėl „Tamsioji naktis“ nėra naujas ar savarankiškas projektas, o natūrali „Kopimo į Karmelio kalną“ tąsa, užbaigianti tai, kas pirmojoje knygoje buvo tik pradėta.
Šią poziciją XX amžiaus pradžioje gynė pirmieji kritinių šv. Kryžiaus Jono raštų leidimų rengėjai tėvas Gerardo ir tėvas Silverio. Nors dėl nusistovėjusios leidybos tradicijos jie abu kūrinius publikavo atskirai, savo įvaduose ir komentaruose pabrėžė jų vidinę vienybę. Jų nuomone, skaitytojas tik tuomet gali iki galo suprasti šv. Kryžiaus Jono mokymą, kai abu veikalus skaito kaip vieną nuoseklų pasakojimą apie dvasinį augimą. Vėliau šią interpretaciją dar labiau sustiprino tėvas Lucinio Ruano, parengęs bendrą abiejų knygų įvadą ir nuosekliai argumentavęs, kad jos sudaro vieną dvasinį bei teologinį projektą.
Svarbiausias vienovės teorijos argumentas yra vidinė tekstų struktūra. Jau „Kopimo į Karmelio kalną“ prologe šv. Kryžiaus Jonas pateikia visos dvasinės kelionės planą, kuriame išskiria aktyvųjį ir pasyvųjį pojūčių apsivalymą bei aktyvųjį ir pasyvųjį dvasios apsivalymą. Tačiau „Kopimas į Karmelio kalną“ išsamiai aptaria tik aktyviąsias šio proceso dalis. Jei autorius būtų užbaigęs savo pirminį sumanymą vien šiame veikale, didžioji dvasinio kelio dalis būtų likusi nepaaiškinta. Todėl vienovės teorijos šalininkai mano, kad „Tamsioji naktis“ natūraliai pratęsia pradėtą planą ir išsamiai nagrinėja pasyviuosius apsivalymus, kuriuos autorius buvo numatęs aptarti vėliau.
Šią išvadą sustiprina ir gausios kryžminės nuorodos tarp abiejų tekstų. Veikale „Kopimas į Karmelio kalną“ šv. Kryžiaus Jonas ne kartą pažada tam tikras temas išsamiau paaiškinti vėlesniuose skyriuose, tačiau daugelis šių pažadų išsipildo ne „Kopime į Karmelio kalną“, o „Tamsiojoje naktyje“. Lygiai taip pat ir „Tamsiojoje naktyje“ autorius remiasi mintimis, tikslais ir sąvokomis, kurios buvo pristatytos „Kopime į Karmelio kalną“ pradžioje. Tokia tarpusavio sąveika leidžia manyti, kad abu tekstai buvo kuriami kaip vienas kitą papildančios visumos dalys.
Dar vienas svarbus argumentas randamas vėlesniame šv. Kryžiaus Jono veikale „Gyvoji meilės liepsna“. Jame autorius, aiškindamas sielos kelią į tobulą meilės vienybę su Dievu, „Tamsiąją naktį“ mini kaip „Kopimo į Karmelio kalną“ dalį. Nors ši nuoroda trumpa, daugelio tyrinėtojų nuomone, ji atskleidžia paties autoriaus požiūrį į šių veikalų tarpusavio ryšį ir leidžia manyti, kad jis suvokė juos kaip vieną dvasinio mokymo visumą.
Vienovės teorijos šalininkai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad abu kūriniai komentuoja tą patį eilėraštį „Tamsioji naktis“. Šventasis nekuria dviejų skirtingų dvasinių sistemų, jis tik iš skirtingų perspektyvų aiškina tą pačią mistinę patirtį. „Kopime į Karmelio kalną“ daugiau dėmesio skiriama žmogaus bendradarbiavimui su malone ir sąmoningam apsivalymui, o „Tamsiojoje naktyje“ tam etapui, kuriame svarbiausias tampa pats Dievo veikimas. Šios dvi perspektyvos nėra priešingos, bet viena kitą papildo.
Todėl vienovės teorija leidžia visą šv. Kryžiaus Jono mokymą matyti kaip nuoseklų dvasinės brandos kelią nuo pirmųjų žmogaus pastangų atsisakyti prisirišimų iki visiško Dievo atliekamo sielos perkeitimo. Tokiu būdu aktyvusis ir pasyvusis apsivalymas tampa ne dviem atskiromis temomis, bet vientiso dvasinio gyvenimo etapais, kuriuose žmogaus laisvas bendradarbiavimas su malone pamažu pereina į visišką atsivėrimą Dievo veikimui.
Skirtingų kūrinių teorija
Ne visi šv. Kryžiaus Jono tyrinėtojai pritaria vienovės teorijai. Priešingą poziciją gina skirtingų kūrinių teorijos šalininkai, kurie mano, kad „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“ yra du savarankiški veikalai. Nors juos sieja tas pats eilėraštis, panaši terminija ir bendra dvasinio gyvenimo tematika, jų kilmė, struktūra ir literatūrinė forma leidžia kalbėti apie du atskirus autoriaus projektus.
Ryškiausi šios pozicijos atstovai yra XX amžiaus karmelitų mokslininkai Federico Ruiz Salvador ir Eulogio Pacho. Jų nuomone, bandymas bet kokia kaina sujungti abu tekstus į vieną traktatą labiau atspindi vėlesnių redaktorių norą sukurti vientisą teologinę sistemą nei paties šv. Kryžiaus Jono pirminį sumanymą. Todėl, siekiant suprasti autoriaus kūrybą, būtina atsižvelgti ne tik į vidinį tekstų turinį, bet ir į jų rankraštinę tradiciją bei istorinį kontekstą.
Vienas svarbiausių šios teorijos argumentų yra senųjų rankraščių analizė. Tyrimai rodo, kad „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“ ankstyvosiose karmelitų bendruomenėse dažnai buvo perrašomi ir platinami kaip atskiri tekstai. Daugelyje senųjų kodeksų randama tik „Tamsioji naktis“, o tuose rankraščiuose, kuriuose išlikę abu veikalai, jie paprastai pateikiami kaip du savarankiški kūriniai, o ne kaip vieno traktato dalys. Šios teorijos šalininkai teigia, kad jei pats autorius būtų aiškiai suvokęs juos kaip vieną vientisą darbą, jo mokiniai ir pirmieji perrašinėtojai greičiausiai būtų išsaugoję tokią struktūrą.
Ne mažiau svarbūs yra ir literatūriniai skirtumai tarp abiejų veikalų. „Kopimas į Karmelio kalną“ parašytas kaip nuoseklus teologinis traktatas. Jam būdinga aiški loginė struktūra, gausūs skirstymai, sistemingi paaiškinimai ir scholastinei tradicijai artima argumentacija. Šv. Kryžiaus Jonas čia žingsnis po žingsnio aiškina dvasinio gyvenimo principus, remiasi Šventuoju Raštu ir siekia kuo tiksliau apibrėžti žmogaus bendradarbiavimą su Dievo malone.
Visai kitokį įspūdį palieka „Tamsioji naktis“. Nors joje nagrinėjama ta pati dvasinė kelionė, pats pasakojimo būdas tampa daug laisvesnis ir labiau kontempliatyvus. Autorius atsisako daugelio scholastinių schemų, daugiau dėmesio skiria mistinės patirties aprašymui, dažniau pasitelkia simbolius ir poetinius vaizdinius. Tekstas primena ne akademinį traktatą, bet patyrusio dvasinio vadovo pokalbį su žmogumi, išgyvenančiu vidinę tamsą ir ieškančiu Dievo.
Skirtingų kūrinių teorijos šalininkai taip pat pastebi, kad šv. Kryžiaus Jonas, rašydamas „Kopimą į Karmelio kalną“, pamažu nutolo nuo pirminio sumanymo nuosekliai komentuoti eilėraštį „Tamsioji naktis“. Vietomis jis pasineria į ilgus teologinius aiškinimus, kurie beveik nebesusiję su pačiu eilėraščiu. Tai leidžia manyti, kad autorius suvokė pirminio projekto ribotumą ir vėliau nusprendė pradėti naują, literatūriškai brandesnį veikalą „Tamsiąją naktį“, kuriame galėjo laisviau ir giliau perteikti mistinės patirties esmę.
Todėl šios teorijos šalininkų nuomone, abu veikalai neturėtų būti dirbtinai sujungiami į vieną traktatą. Kur kas tiksliau juos laikyti dviem savarankiškais, tačiau glaudžiai susijusiais kūriniais. Kiekvienas jų atskleidžia skirtingą šv. Kryžiaus Jono dvasinio mokymo aspektą ir savaip praturtina jo mistinės teologijos visumą.
Leidėjų įtaka ir autoriaus kūrybinis posūkis
Vienas svarbiausių argumentų, kuriais remiasi skirtingų kūrinių teorijos šalininkai, susijęs su pačia „Tamsiosios nakties“ leidybos istorija. Šiandien skaitytojams įprastas šio veikalo suskirstymas į dvi knygas ir daugybę skyrių nėra paties šv. Kryžiaus Jono darbas. Tokia struktūra atsirado tik 1618 m., rengiant pirmąjį spausdintą jo raštų leidimą. Tai reiškia, kad dabartinis veikalo pavidalas bent iš dalies yra vėlesnių redaktorių darbo rezultatas, o ne autoriaus galutinė redakcija.
Pirmojo leidimo rengėjai siekė mistinį tekstą pateikti kuo aiškiau ir sistemiškiau. Tuo metu scholastinis mąstymas vis dar stipriai veikė teologiją, todėl buvo stengiamasi net ir mistinius veikalus suskirstyti į aiškias dalis, skyrius bei temas. Dėl šios priežasties „Tamsiajai nakčiai“ buvo suteikta struktūra, primenanti „Kopimą į Karmelio kalną“. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, toks redakcinis sprendimas vėliau sustiprino įspūdį, kad abu tekstai sudaro vieną vientisą traktatą, nors pats autorius to galbūt nebuvo numatęs.
Šios teorijos šalininkai taip pat atkreipia dėmesį į patį „Kopimo į Karmelio kalną“ rašymo procesą. Atidžiau skaitant tekstą matyti, kad šv. Kryžiaus Jonas palaipsniui nutolsta nuo pirminio sumanymo nuosekliai komentuoti eilėraštį „Tamsioji naktis“. Vietoje poetinio teksto aiškinimo jis vis dažniau leidžiasi į ilgus teorinius svarstymus apie dorybes, prisirišimus, pažinimą ir sielos galias. Tai leidžia manyti, kad pirminis projektas augo, plėtėsi ir tapo gerokai platesnis, negu buvo numatyta pradžioje.
Pasak Federico Ruiz Salvador ir Eulogio Pacho, ilgainiui pats autorius galėjo suvokti, kad toks metodas tampa pernelyg sudėtingas ir apkrautas scholastinėmis schemomis. Nors jos padėjo tiksliai išdėstyti dvasinio gyvenimo principus, kartu jos apsunkino paties mistinio patyrimo perteikimą. Todėl šv. Kryžiaus Jonas galėjo sąmoningai atsisakyti pirminio plano ir pradėti naują, literatūriškai bei dvasiškai brandesnį veikalą „Tamsiąją naktį“.
Šiame veikale jau pastebimas kitoks autoriaus stilius. Dėmesys nukrypsta nuo išorinių dvasinės disciplinos aspektų į slėpiningą Dievo veikimą žmogaus viduje. Tekstas tampa laisvesnis, poetiškesnis ir labiau orientuotas į mistinės patirties aprašymą. Čia nebe tiek aiškinama, ką žmogus turi daryti, kiek rodoma, ką Dievas daro sieloje, kai ši nebegali remtis vien savo jėgomis. Būtent todėl „Tamsioji naktis“ daugelio laikoma ne paprastu „Kopimo į Karmelio kalną“ tęsiniu, bet savarankišku veikalu, gimusiu iš paties autoriaus kūrybinės ir dvasinės brandos.
Tokiu būdu leidybos istorija ir teksto raida tampa svarbiu argumentu teigiant, kad tarp abiejų kūrinių egzistuoja ne tik tęstinumas, bet ir aiškus kūrybinis lūžis. Šv. Kryžiaus Jonas išlieka ištikimas tai pačiai dvasinei vizijai, tačiau keičia jos perteikimo būdą nuo griežtai struktūruoto teologinio traktato pereina prie gilesnio, labiau patirtinio ir kontempliatyvaus mistinės kelionės aprašymo.
Diptiko idėja
Tarp dviejų priešingų pozicijų vienovės ir skirtingų kūrinių teorijų XX amžiuje susiformavo tarpinis požiūris, dažnai vadinamas diptiko teorija. Ją 1937 m. pirmasis aiškiai suformulavo karmelitų teologas tėvas Gabriel de Santa Maria Magdalena, o vėliau plačiau išplėtojo ir išpopuliarino kunigas Juan de Jesus Maria. Ši interpretacija siekia išsaugoti tai, kas įtikinamiausia abiejose ankstesnėse teorijose, kartu išvengdama jų kraštutinumų.
Pats žodis diptikas kilęs iš meno pasaulio. Jis reiškia dviejų dalių paveikslą, kurio abi dalys sujungtos vyriais. Kiekviena jų turi savą kompoziciją ir gali būti apžiūrima atskirai, tačiau tik abi kartu atskleidžia visą menininko sumanymą. Žvelgiant tik į vieną paveikslo pusę, matoma tik dalis visumos, o pilnas vaizdas atsiveria tik tada, kai abi dalys sujungiamos.
Šiuo principu diptiko teorijos šalininkai siūlo skaityti ir „Kopimą į Karmelio kalną“ bei „Tamsiąją naktį“. Jų nuomone, šie veikalai nėra nei vieno nepertraukiamo traktato dalys, nei visiškai nepriklausomi kūriniai. Juos jungia tas pats poetinis pagrindas „Tamsioji naktis“, bendra dvasinio gyvenimo vizija, panašios sąvokos ir tas pats galutinis tikslas – žmogaus vienybė su Dievu. Tačiau kartu kiekvienas veikalas turi savitą atsiradimo istoriją, literatūrinę formą, struktūrą ir savitą teologinį akcentą.
Diptiko teorija leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp abiejų ankstesnių interpretacijų. Ji pripažįsta, kad „Kopimas į Karmelio kalną“ ir „Tamsioji naktis“ nėra atsitiktinai panašūs, juos sieja bendras dvasinis sumanymas ir tas pats mistinis mokymas. Tačiau kartu ši teorija gerbia kiekvieno veikalo savitumą, pripažindama skirtingą jų literatūrinę formą, redakcinę istoriją ir teologinį stilių. Todėl nė vienas iš jų nepraranda savo savarankiškos vertės.
Daugelis šiuolaikinių šv. Kryžiaus Jono tyrinėtojų būtent šią interpretaciją laiko labiausiai subalansuota. Ji leidžia išvengti dirbtinio tekstų sujungimo, tačiau kartu neleidžia jų visiškai atskirti. Žvelgiant iš diptiko perspektyvos, abu veikalai tampa tarsi dvi vieno dvasinio paveikslo pusės. Viena rodo žmogaus atsivėrimą Dievui, kita – paties Dievo veikimą žmogaus širdyje. Tik skaitomi drauge jie atskleidžia visą šv. Kryžiaus Jono mokymo apie dvasinį augimą, apsivalymą ir vienybę su Dievu gilumą.
Šv. Kryžiaus Jono mokymo vienovė
Diskusijos dėl šių dviejų veikalų santykio atskleidžia ne tik tekstų istoriją, bet ir paties šv. Kryžiaus Jono mąstymo gyvumą. Jo kūryba primena, kad dvasinis gyvenimas nėra vien taisyklių sistema ar nuosekli schema. Tai kelias, kuriame netrūksta krizių, lūžių ir netikėtų atradimų.
Nesvarbu, kuri interpretacija pasirodytų įtikinamiausia, abu kūriniai kartu sudaro išsamų dvasinės brandos paveikslą. Jie parodo, kaip žmogaus pastangos pamažu užleidžia vietą Dievo veikimui, o troškimas viską kontroliuoti virsta laisvu pasitikėjimu Dievu.
Šis kelias remiasi Velykų slėpinio logika: mirtis savanaudiškumui tampa keliu į tikrąjį gyvenimą. Todėl galutinis dvasinio gyvenimo tikslas nėra vien didesnis supratimas. Kaip primena pats šv. Kryžiaus Jonas, remdamasis apaštalu Pauliumi, tikrasis pažinimas gimsta ne iš žmogiškos išminties, bet iš Šventosios Dvasios veikimo, kuris žmogų išlaisvina mylėti ir tarnauti.
