Skaitant šv. Kryžiaus Jono kūrinį „Kopimas į Karmelio kalną“, kuris gimė kaip jo garsiosios poemos „Tamsioji naktis“ (isp. En una noche oscura) teologinis komentaras, atsiveria ne tik mistinis teologijos traktatas, bet ir įkvepiantis pasakojimas apie žmogaus dvasinę kelionę.
Šio kūrinio pamatai buvo padėti Toledos kalėjimo vienutės tamsoje, kur šventasis buvo įkalintas savo paties ordino brolių. Būtent iš šios išorinės tamsos ir fizinės nelaisvės gimė viena skaidriausių vidinės laisvės ir šviesos vizijų krikščionybės istorijoje. Tai knyga, kviečianti ne tik susipažinti su mistinės teologijos principais, bet ir drąsiai pažvelgti į savo širdies šešėlius, kur prasideda tikrasis perkeitimas.
Šį mokymą šv. Kryžiaus Jonas perteikia kopimo į kalną simboliu. Kaip ir realiame kopime, viršūnė nepasiekiama greitai, reikia kantrybės ir gebėjimo atsisakyti to, kas trukdo judėti pirmyn. Taip ir dvasiniame kelyje žmogų stabdo prisirišimai, perdėtas pasitikėjimas savimi. Tačiau autorius nekviečia atsisakyti gyvenimo gėrio, jis ragina gyventi laisvai, kad niekas neužgožtų Dievo paieškos tikslo.
Kelias nėra lengvas, nes jame pasitaiko abejonių, sunkumų ir kai Dievas atrodo tolimas. Tačiau būtent čia atsiskleidžia esminė mintis, kad tamsa nėra pabaiga, o laikas mokytis pasitikėti Dievu net tada, kai nesupranti. Todėl „Kopimas į Karmelio kalną“ nėra liūdnas atsisakymų pasakojimas, bet viltinga kelionė į brandą ir meilę, kur kiekvienas žingsnis tampa gilesniu artumu su Dievu.
Kelias nuo prisirišimų prie laisvės Dieve
Pagrindinė „Kopimo į Karmelio kalną“ tema tai aktyvus žmogaus apsivalymas, šv. Kryžiaus Jono vadinamas „tamsiąja naktimi“. Svarbu pabrėžti, kad šiame veikale autorius susitelkia į aktyviąją nakties dalį, t.y. sąmoningas žmogaus pastangas bendradarbiaujant su Dievo malone (tuo tarpu pasyvųjį sielos apvalymą, kurį tiesiogiai atlieka pats Dievas, jis nagrinėja traktate „Tamsioji naktis“). Nors pavadinimas skamba niūriai, jis reiškia ne kančią ar tuštumą, bet sąmoningą apsisprendimą atsisakyti to, kas trukdo visiškai atsiverti Dievui. Tai kelias, kuriame žmogus vis mažiau remiasi savimi ir vis labiau Dievu, todėl „tamsioji naktis“ tampa ne pabaiga, o kelias į laisvę ir vienybę su Dievu.
Šv. Kryžiaus Jonas pabrėžia, kad dvasinis gyvenimas negali apsiriboti išorinėmis praktikomis, tokiomis kaip maldos, apeigos ar geri darbai. Jie svarbūs, tačiau vaisingi tik tada, kai lydimi vidinio atsivertimo. Todėl žmogus kviečiamas atpažinti tai, kas jį valdo. Šiuolaikiniame kontekste tai galima pavadinti priklausomybėmis prie daiktų, statuso, kitų nuomonės ar net prisirišimas prie savo dvasinio tobulumo. Šventasis ragina nuo jų laisvėti ne todėl, kad jie savaime būtų blogi, bet todėl, kad jie pavergia mūsų širdį.
Ši mintis atsiskleidžia ir veikalo struktūroje. „Kopimas į Karmelio kalną“ aprašo vidinio žmogaus apvalymo etapus, pabrėžiant, kad žmogus nėra pasyvus, bet ugdo dorybes, atsisako troškimų ir sąmoningai renkasi tai, kas artina prie Dievo. Šį dvasinį procesą šventasis vizualiai pavaizdavo savo garsiame Karmelio kalno brėžinyje. Jame nubraižyti trys keliai: du šoniniai, vedantys į klystkelius dėl prisirišimo prie žemiškų ar dvasinių gėrybių, ir vidurinis, kuris yra tiesiausias kopimo kelias, pažymėtas žodžiu „niekas“ (nada). Tai rodo, kad tik visiškas dvasinis neturtas, atsisakymas visko, kas nėra Dievas, leidžia pasiekti kalno viršūnėje esantį „viską“ – patį Dievą.
Apsivalymas čia suprantamas kaip žmogaus atkūrimas pagal Dievo planą. Nuodėmė iškreipė jo troškimus, todėl žmogus dažnai ieško laimės laikinume. „Tamsioji naktis“ tampa gydymo procesu, kuriame atsisakoma to, kas pavergia, ir atgaunama vidinė darna. Problema slypi ne kūriniuose, o prisirišime prie jų, kai jie nustelbia Kūrėją.
Galiausiai šis aktyvusis apsivalymas paruošia žmogų gilesniam Dievo veikimui. Žmogus negali pats pasiekti šventumo, bet gali pašalinti kliūtis, trukdančias malonei veikti. Todėl „tamsioji naktis“ nėra tuštuma, o kelias į laisvę mylėti ir vis labiau tapti tuo, kam žmogus sukurtas.
Kelias į Dievą prasideda nuo juslių apvalymo
Ši dvasinė kelionė prasideda nuo pirmosios „Kopimo į Karmelio kalną“ knygos, kurioje šv. Kryžiaus Jonas kalba apie juslių apvalymą. Anot autoriaus, dvasinis augimas prasideda ne nuo nepaprastų mistinių patirčių, bet nuo kasdienių sprendimų. Šiuolaikiniame nuolatinio stimuliavimo ir informacinio triukšmo pasaulyje ši jutiminė tamsa skamba ypač aktualiai. Tai gebėjimas nutilti, atsitraukti nuo vartotojiško alkio ir susigrąžinti vidinę ramybę. Kol žmogaus širdį valdo šie troškimai ir prisirišimai, jis sunkiai atsiveria Dievui. Todėl pirmasis žingsnis į vienybę su Dievu yra savęs valdymas ne atsisakant gėrio, bet mokantis juo naudotis taip, kad jis vestų prie Dievo.
Neatsitiktinai visa pirmoji knyga skirta šiam etapui. Joje „tamsioji naktis“ aiškinama kaip juslių apvalymas, pateikiama jos prasmė, priežastys ir praktiniai patarimai, kaip ją išgyventi. Šv. Kryžiaus Jonas pabrėžia, kad dvasinis kelias prasideda nuo savęs pažinimo ir sąžiningo savo širdies judesių įvertinimo. Tik atpažinęs prisirišimus žmogus gali nuo jų laisvėti.
Svarbi autoriaus mintis ta, kad didžiausia kliūtis artėti prie Dievo yra ne pasaulis, o prisirišimas prie jo. Pats pasaulis yra geras kaip Dievo kūrinys, tačiau žmogus linkęs jame ieškoti galutinės laimės. Taip atsiranda prisirišimai prie turto, garbės, kitų nuomonės ar net dvasinių patirčių. Jie pamažu užvaldo širdį ir atima vidinę laisvę. Todėl Jonas kviečia ne bėgti nuo pasaulio, bet juo naudotis laisvai, kad niekas neužimtų Dievo vietos.
Pirmojoje knygoje jis tampa ne tik teologu, bet ir dvasiniu palydovu. Jis aiškina „tamsiosios nakties“ prasmę ir padeda suprasti jos išgyvenimo kelią. Čia daug praktinių įžvalgų apie susivaldymą, atsisakymą troškimų ar nepasidavimą emocijoms. Tikėjimas bręsta ne lengvume, o mokantis pasitikėti Dievu net tada, kai Jo nejauti. Todėl juslinis apvalymas yra ne pasyvus kentėjimas, bet sąmoningas dvasinio ugdymo kelias.
Galiausiai paaiškėja, kad pokyčiai kyla iš mažų kasdienių pasirinkimų. Šventumas formuojasi mažose kasdienėse kovose. Tai kantrybė, kai norisi supykti, tyla, kai norisi pasipuikuoti, ir laisvė nuo poreikio visada jaustis patogiai. Šios mažos pergalės prieš savo ego paruošia pamatą gilesniam dvasios lygmeniui.
Kelias į vienybę su Dievu per tikėjimą, viltį ir meilę
Po juslių apvalymo šv. Kryžiaus Jonas skaitytoją kviečia giliau į žmogaus dvasios gelmę. Jei pirmojoje „Kopimo į Karmelio kalną“ knygoje daugiausia kalbama apie tai, kas matoma ir lengviau atpažįstama, tai antrojoje ir trečiojoje knygose dėmesys nukreipiamas į mąstymą, atmintį ir valią. Šios trys sielos galios laikomos pagrindiniais žmogaus santykio su Dievu vartais. Šios trys sielos galios yra mūsų sąmonės branduolys, per kurį mes suvokiame tikrovę. Tačiau jos taip pat yra didžiausi gynybiniai mechanizmai, kuriais siela bando apsisaugoti nuo Dievo slėpinio. Kad šie vartai atsivertų Kūrėjui, reikalingas radikalus jų perkeitimas malonės: antroji knyga skirta proto apvalymui tikėjimu, o trečioji – atminties apvalymui viltimi ir valios apvalymui meile.
Pirmiausia kalbama apie proto apvalymą per tikėjimą. Žmogus natūraliai siekia suprasti ir kontroliuoti, tačiau Dievas pranoksta žmogišką pažinimą. Todėl tikėjimas čia suprantamas ne kaip proto paneigimas, bet gebėjimas priimti paslaptį ir pasitikėti Dievu net tada, kai ne viskas suprantama. Taip protas išlaisvinamas iš perdėto pasitikėjimo savimi ir tampa atviras dieviškai išminčiai.
Toliau šv. Kryžiaus Jonas kalba apie atminties apvalymą per viltį. Atmintis saugo žmogaus patirtis, tačiau gali tapti ir našta, kai žmogus prisiriša prie praeities sėkmių ar nuoskaudų. Ji kuria mūsų netikrą tapatybę, pagrįstą tuo, ką sukaupėme. Viltis išlaisvina atmintį, apvalydama ją nuo praeities naštos ir nukreipdama žvilgsnį į Dievo pažadą. Žmogus mokosi gyventi ne praeities šešėliuose, o dabarties akimirkoje, atviras ateities vilčiai.
Galiausiai valios apvalymas per meilę laikomas viso dvasinio gyvenimo viršūne. Valia lemia žmogaus pasirinkimus ir kryptį, todėl tikroji meilė čia suprantama ne kaip jausmas, o kaip sąmoningas apsisprendimas rinktis Dievo valią. Kai žmogus jai atsiveria, jo viduje pamažu nyksta įtampa tarp ego ir Dievo troškimo, o gyvenimą ima formuoti vidinė ramybė.
Ši trijų sielos galių sąveika atskleidžia nuoseklų šv. Kryžiaus Jono mokymą. Dievas nori perkeisti žmogaus mąstymą, atmintį ir valią. Tikėjimas apvalo protą, viltis išlaisvina atmintį, o meilė perkeičia valią. Taip žmogus viduje tampa vientisas ir vis labiau nukreiptas į Dievą, kuriame randama tikroji dvasinė pilnatvė.
Verta pastebėti, kad šis traktatas liko nebaigtas. Autorius planavo parašyti keturias knygas, tačiau trečiojoje knygoje, besigilindamas į valios apvalymą meile, rašymą staiga nutraukė. Vis dėlto, net ir būdamas nebaigtas, veikalas išlieka išsamia dvasinio ugdymo chrestomatija, rodančia, kaip žmogus viduje tampa vientisas ir vis labiau nukreiptas į Dievą, kuriame randama tikroji dvasinė pilnatvė.
Dievo meilės pasirinkimas žmogaus gyvenime
Svarbiausia „Kopimo į Karmelio kalną“ žinia atsiskleidžia ne teoriniuose svarstymuose, bet gyvame Evangelijos kvietime visa širdimi rinktis Dievą. Visas šv. Kryžiaus Jono mokymas remiasi gilia tiesa, kad Dievas yra didžiausias žmogaus turtas ir galutinis jo gyvenimo tikslas. Visa kita vertinga tiek, kiek padeda artėti prie Jo. Todėl nuolat primenamas Kristaus kvietimas išsižadėti savęs, imti kryžių ir sekti Juo. Sekti Kristumi tai ne išorinis pamaldumas, o tapimas panašiam į Jį Savo esybe.
Šv. Kryžiaus Jonas pabrėžia, kad problema slypi ne pasaulyje, kuris yra geras kaip Dievo kūrinys, bet žmogaus prisirišime prie jo. Kūrinija, talentai, santykiai ar net dvasiniai išgyvenimai tampa kliūtimi tik tada, kai užima Dievo vietą. Todėl autorius ragina atsisakyti ne kūrinių, bet prisirišimo prie jų. Šių dienų kontekste tai reiškia, kad žmogus turi išmokti mylėti pasaulį ne mažiau, bet kitaip. Kai siela išsivaduoja iš poreikio savintis kitus žmones, jų dėmesį ar materialius daiktus, ji pirmą kartą tampa pajėgi mylėti autentiškai be išskaičiavimo ir savanaudiškumo. Toks atsiskyrimas nėra abejingumas pasauliui, o gebėjimas priimti kitą jo paties laisvėje.
Viso šio kelio centre yra Jėzus Kristus. Jo gyvenimas atskleidžia visišką pasitikėjimą Tėvu, paklusnumą Jo valiai. Todėl Kristaus sekimas nėra vien išorinis Jo veiksmų mėgdžiojimas, bet vidinis panašėjimas į Jį, kai žmogaus mąstymas ir troškimai vis labiau derinami prie Dievo valios. Tai palaipsnis perkeitimas, kuriame mažėja egoizmas ir auga gebėjimas gyventi Dievui bei artimui.
Taip visa „Kopimo į Karmelio kalną“ dvasia persmelkta ne draudimo, bet meilės logikos. Galiausiai dvasinis augimas matuojamas ne mistinėmis patirtimis, o meilės kokybe. Visi apsivalymo etapai tiek juslių, tiek dvasios yra skirti tam, kad siela taptų laisvu meilės indu. Karmelio viršūnėje sielos valia visiškai susilieja su Dievo valia, tapdama viena meile su Juo.
Atsisakymas kaip kelias į laisvę ir pilnatvę
Skaitant „Kopimą į Karmelio kalną“ būtų klaidinga manyti, kad šv. Kryžiaus Jonas kviečia vien atsisakyti pasaulio gėrybių ar gyventi nuolatiniame savęs išsižadėjime. Iš pirmo žvilgsnio veikalas gali atrodyti persmelktas griežtos askezės, vis dėlto įsigilinus tampa aišku, kad tokia interpretacija neišsako tikrosios autoriaus minties. Galutinis apsivalymo tikslas yra gyvenimo pilnatvė Dieve, todėl kiekvienas atsisakymas turi prasmę tik tiek, kiek atveria didesniam gėriui. Autorius siūlo ne atsisakymą dėl atsisakymo, o atsisakyti to, kas laikinai nuramina, kad gautume tai, kas pasotina amžiams.
Atsisakymą šv. Kryžiaus Jonas supranta ne kaip praradimą, bet kaip išsilaisvinimą. Žmogus lengvai tampa savo troškimų ir prisirišimų įkaitu, todėl tai, kas iš pradžių atrodo teikiantis laimę, ilgainiui ima varžyti laisvę. Prisirišimas prie turto, pripažinimo ar net savo nuostatų pamažu uždaro žmogų savyje. Žmogus, apsikrovęs prisirišimais, yra panašus į paukštį, kurio koja pririšta prie žemės ir nesvarbu, stora virve ar plonu siūlu, jis vis tiek negali skristi. Šv. Kryžiaus Jonas nori nukirpti šį siūlą, kad siela galėtų pakilti į laisvę. Tai ne praradimas, o išsivadavimas iš dvasinės vergovės.
Visa „Kopimo į Karmelio kalną“ kelionė gali būti suprasta kaip perėjimas iš vidinės vergovės į tikrąją laisvę. Tačiau ši laisvė tai gebėjimas rinktis gėrį, mylėti be išskaičiavimo ir gyventi pagal Dievo valią. Ji gimsta tada, kai žmogus leidžia Dievui perkeisti savo širdį.
Šv. Kryžiaus Jonas primena, kad žmogus sukurtas meilei. Kadangi mūsų širdis sukurta Dievui, joks kūrinys negali jos visiškai užpildyti. Dėl to bandymas laimę rasti laikinume visada baigiasi nusivylimu. Apsivalymo kelias yra kelias į tikrąją savastį, kurioje žmogus susitinka su savo Kūrėju ir atranda savo dvasinę pilnatvę.
„Kopimas į Karmelio kalną“ kaip dvasinio gyvenimo vadovas
Apibendrinant galima teigti, kad „Kopimas į Karmelio kalną“ yra ne tik vienas svarbiausių teologijos veikalų, bet ir gyvas dvasinio gyvenimo vadovas, padedantis suprasti žmogaus augimą link Dievo. Šv. Kryžiaus Jonas kalba ne tik apie mistines patirtis ar šventųjų kelią, bet apie kiekvieno žmogaus kovas, troškimus ir ilgesį atrasti gyvenimo prasmę. Kelias į vienybę su Dievu prasideda nuo sąžiningo žvilgsnio į save ir savo prisirišimų atpažinimo, nes tik taip padedant Dievo malonei, vyksta tikras vidinis atsinaujinimas.
Kopimas į kalną reikalauja ištvermės ir drąsos išgyventi sausrų bei tamsos laikotarpius. Šios patirtys moko mus, kad tikėjimas yra ne jausmas, o apsisprendimas. Kai dvasinis džiaugsmas išnyksta, Dievas moko mus ieškoti ne Jo dovanų, o Jo paties. Taip siela pamažu išauga iš dvasinės vaikystės ir tampa pajėgi giliai bendrystei.
Svarbu tai, kad atsisakymas šiame kelyje niekada nėra tikslas pats savaime. Kiekvienas atsisakymas skirtas išlaisvinti žmogų meilei. Dievas nenori žmogaus nuskurdinti, bet Jis nori padaryti jį pakankamai talpų, kad galėtų priimti dieviškąją pilnatvę. Tik laisvas žmogus gali mylėti autentiškai, todėl Karmelio kelias yra meilės mokykla.
Šis veikalas išlieka aktualus ir šiandienos skubančiam, nuolat stimuliuojamam žmogui. Jis siūlo ne pigius dvasinius receptus, o gilų, transformuojantį kelią. Tikroji laisvė yra ne galimybė tenkinti visus savo įgeidžius, o gebėjimas rinktis tai, kas veda į amžinąjį gyvenimą.
Galiausiai „Kopimas į Karmelio kalną“ yra viltinga knyga apie žmogaus pašaukimą į pilnatvę. Ji moko, kad kelias į Dievą prasideda kasdieniuose apsisprendimuose, bręsta per tikėjimo išbandymus ir atveda į gyvenimą bendrystėje su Dievu. Karmelio kalno viršūnėje nėra dykumos, ten laukia gyvenimo pilnatvė Dieve.
