Šeštadienio rytą ir priešpietį popiežius Leonas XIV praleido Lampedūzoje – Italijai priklausančioje Viduržemio jūros saloje, nutolusioje daugiau kaip 200 km nuo Sicilijos ir tik apie 150 km nuo Afrikos krantų, jau kelis dešimtmečius garsėjančioje kaip iš skurdžių pasaulio Pietų šalių į Europą keliaujančių migrantų laikino prieglobsčio vieta. Šią salą 2013 m. aplankė ir popiežius Pranciškus.
Šeštadienio rytą atskridęs lėktuvu iš Romos į Lampedūzą, popiežius pirmiausia apsilankė kapinėse, pagerbė jose palaidotų migrantų atminimą, po to dalyvavo popiežiaus Pranciškaus atminimo lentos atidengime Lampedūzos uosto krantinėje, susitiko su laikiną prieglobstį saloje gavusiais migrantais ir galiausiai aukojo Mišias, kuriose dalyvavo vietos bendruomenė ir migrantų atstovai.
Dievo meilė mums visada yra pirmesnė už mūsų meilę, kreipėsi popiežius į Mišių dalyvius. Jūros grožis, šios salos grožis ir žmonių veidai – visa tai liudija apie tą Dievo meilę, kuria jis mums dovanoja. Meilė eina pirma mūsų; meilė mus supa; meilė mus buria.
Popiežius Leonas sakė esąs dėkingas Viešpačiui, kad galėjo atvykti į šią salą sekdamas popiežiaus Pranciškaus pėdomis, kuris 2013 m. liepos 8 d. atvyko į Lampedūzą. Ir tai buvo pirmoji jo kaip popiežiaus kelionė.
Iš Naujojo Testamento žinome, kad ir apaštalai keliavo per Viduržemio jūrą, juos svetingai priėmė jos pakrančių ir salų gyventojai. Šios vietos, tęsė popiežius Leonas, jau tūkstančius metų yra civilizacijų kryžkelė. Taip pat žinome, kad Evangelija skamba ten, kur tautos susitinka, žmonės priima vieni kitus, jų istorijos susipina, o skirtingos kultūros pradeda dialogą. Tačiau Evangelija nutyla ten, kur kiekvienas save paverčia sala, kur vengiama kontakto ir nutraukiami mainai.
Pasak popiežiaus, šiandien ypač aktualiai skamba Mišių Žodžio liturgijoje skaitytas Jėzaus palyginimas apie gerąjį samarietį. Jis pasakoja istoriją, kuri tęsiasi ir šiandien. Ir šiandien Lampedūza, kaip ir netoliese esanti kita sala – Linoza, yra vietos, pro kurias eina pavojingas kelias, panašus į tą, kuris vedė iš Jeruzalės į Jerichą. Čia matėte ne vieną, o tūkstančius žmonių, pakliuvusių į plėšikų rankas, kurie iš jų atima viską, žiauriai juos sumuša ir palieka pusgyvius. Kitus priglobė jūros gelmės. Jaučiame ir jų buvimą. Jie kreipiasi į mūsų sąžines ne tyliau nei tie, kurie pasiekė krantą.
„Atvykau jums padėkoti, broliai ir seserys, Lampedūzos gyventojai, – sakė jiems popiežius Leonas. – Atvykau padėkoti už artumą, kurį daugelis iš jūsų parodėte. Dėkoju savanoriams, asociacijoms, civilinėms institucijoms, Pakrančių apsaugai, merams ir savivaldybėms; dėkoju diakonams, kunigams, vienuolėms, gydytojams, psichologams, ugdytojams; dėkoju policijos pajėgoms ir visiems, kurie, turėdami tikėjimo dovaną ar jos neturėdami, pasirinko mylėti. Sveikinu čia esančius migrantus.“
Deja, sakė popiežius, kaip visais laikais, taip ir šiandien, yra žmonių, kurie bijo „užsikrėsti“ kontaktu su kitais.
Leonas XIV tęsė, kad yra ir tokių, kurie nusprendžia netapti artimu, ir tokių, kurie nusprendžia nespręsti. Šioje jūroje nuskendusieji migrantai yra tiek priimtų sprendimų, tiek nepriimtų sprendimų aukos. Abejingumas bendrajam gėriui ir korupcija migrantų kilmės šalyse, pasaulinė ekonominė sistema, kuri kuria skurdą ir atskirtį, baimė, kurstanti išankstinius nusistatymus ir panieką, įsivaizdavimas, kad šios problemos – tai ne mūsų problemos, nusikalstami skaičiavimai tų, kurie pelnosi iš kitų žmonių tragedijos, lėtas ir sunkus perėjimas nuo ekstremalių situacijų valdymo prie organiškos ir bendros politikos kūrimo – visa tai yra „abejingas praėjimas pro šalį“, apie kurį kalba Kristus Evangelijos palyginime.
Deja, sakė popiežius, kaip visais laikais, taip ir šiandien, yra žmonių, kurie bijo „užsikrėsti“ kontaktu su kitais. Tai darydami kitų žmonių kančios ir mirties akivaizdoje jie paneigia visų žmonių bendrą kilmę Dieve, begalinį kiekvieno žmogaus orumą ir pašaukimą mylėti. Reikia pripažinti ir patvirtinti, kad žmonių religinė priklausomybė niekada neturi tapti diskriminacijos priežastimi, nes tikėjimas niekada nestato sienų, bet visada visus kviečia į išganymą. Ten, kur buvo mus skyrusios sienos, Kristus jas visas nugriovė.
Leonas XIV taip pat prašė pamąstyti ir suprasti, kad šiandien mes turime daugiau išteklių nei Evangelijos samarietis ir turime žymiai daugiau galimybių, kad suteiktume vilčiai konkretų istorinį pavidalą. Iš Lampedūzos – iš šio Europos pakraščio Viduržemio jūroje – galime geriau matyti epochinius iššūkius, kuriuos migracijos reiškinys meta Europos visuomenėms. Europa turi didžiulį potencialą, kylantį iš jos istorijos ir kultūros, todėl jai tenka ir ypatinga atsakomybė. Europa yra pajėgi organiškai spręsti migracijos krizę sukurdama ilgalaikį strateginį planą, gebantį priimti, apsaugoti, remti ir integruoti migrantus, o taip pat padėti besivystančioms šalims, kad nė vienas žmogus nebūtų priverstas emigruoti. Visa tai turi būti daroma budriai saugant kiekvieno žmogaus orumą. Tai viešųjų institucijų, visos pilietinės visuomenės, taip pat ir Bažnyčios užduotis.
