Birželio 24-osios bendrojoje audiencijoje Leonas XIV tęsė katechezių ciklą apie Vatikano II Susirinkimo dokumentus. Jis kalbėjo apie Konstituciją apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“ (SC), ypač apie jos antrąjį skyrių, skirtą Eucharistijos slėpiniui.
Popiežius citavo vieną šv. Augustino homiliją, sakytą neseniai Krikštą priėmusiems krikščionims, komentuojant apaštalo Pauliaus žodžius – „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“ (žr. 1 Kor 12, 27).
„Priimtas slėpinys tampa jūsų. Į tai, kas esate, atsakote: „Amen“ ir jūsų atsakymas yra tarsi parašas. Jums sakoma: „Kristaus kūnas“, o jūs atsakote: „Amen“. Tad būkite Kristaus kūno nariai, kad jūsų „Amen“ būtų tikras. […] Būkite tuo, ką matote, ir priimkite tai, kuo esate“ (Pamokslas 272, PL 38, 1247), – kvietė šv. Augustinas.
Pasak Leono, aptariamame Vatikano II Susirinkimo dokumente apie Paskutiniąją vakarienę ir apie Eucharistiją kalbama su panašiais augustiniškais akcentais. Dalyvauti Viešpaties vakarienėje taip pat reiškia „šviestis Dievo žodžiu, stiprintis nuo Viešpaties kūno stalo, dėkoti Dievui“ (SC, 48)
Priimdami Viešpatį per jo Žodį ir Eucharistiją, tampame tuo, ką priimame. Tampame Kūnu, kurio Galva yra prisikėlęs Kristus, sėdintis Tėvo dešinėje (žr. Kol 1,18), ruošiantis mums vietą danguje (žr. Jn 14,3): Eucharistija yra ateinančios Karalystės sakramentas. Tai Kelionės Duona, kreipianti mus į dangiškąją Tėvynę, iki palaimingos dienos, kai Dievas bus viskas visame kame (žr. 1 Kor 15,28).
Eucharistija yra ateinančios Karalystės sakramentas.
Liturginė bendruomenė aukoja atnašą „ne vien kunigo rankomis, bet ir patys drauge su juo“ (žr. SC, 48). Tad Eucharistija yra krikščionių dvasinės aukos forma (žr. Žyd 13,16; Rom 12,1), nes ji yra kelias į vienybę su Dievu ir į tarpusavio vienybę. Dalyvaudami joje, jie mokosi „vis tobuliau jungtis su Dievu ir tarpusavyje“ (ten pat). Eucharistija moko perimti paties Viešpaties Jėzaus gyvenimo būdą, išsiskiriantį savęs dovanojimu. Ši dovana leidžia mums įsitraukti į vienybės dinamiką, kuri yra galingas priešnuodis susiskaldymo veiksniams, griaunantiems mūsų pasaulį, mūsų bendruomenes, mūsų šeimas, mūsų širdis.
„Mielieji, kai dalyvaujame Eucharistijoje, esame kviečiami klausytis Dievo Žodžio ir pasistiprinti prie Viešpaties stalo, kur jis aukoja pats save Tėvui. Šios dvi Mišių dalys – Žodžio liturgija ir Eucharistinė liturgija, yra „taip glaudžiai susijusios, kad sudaro vieną dievogarbos veiksmą“ (SC, 56)“, – sakė popiežius.
Kai kalbame apie Žodį, reikia prisiminti, kad tai ne tik intelektualinio žinojimo apie Šventąjį Raštą įgijimas, bet ir „gyvo bei veiksmingo“ Žodžio ( žr. Žyd 4, 12), kuriuo Dievas kreipiasi į visus ir kartu į kiekvieną atskirai, priėmimas. Žodžio, kuris kartu su Eucharistijos Duona mus maitina ir stiprina, iš nuodėmės nuosmukio leidžia pereiti į naują gyvenimą Kristuje. „Eucharistija atveria mums Šventojo Rašto suvokimui, kaip ir Šventasis Raštas savo ruožtu apšviečia ir paaiškina Eucharistijos slėpinį“ (žr. Benediktas XVI, Posinodinis apaštalinis paraginimas „Verbum Domini“, 55).
Kai kalbame apie Žodį, reikia prisiminti, kad tai ne tik intelektualinio žinojimo apie Šventąjį Raštą įgijimas, bet ir „gyvo bei veiksmingo“ Žodžio ( žr. Žyd 4, 12), kuriuo Dievas kreipiasi į visus ir kartu į kiekvieną atskirai, priėmimas.
Ekumeninis Vatikano II susirinkimas ragino plačiau atidaryti Biblijos lobynų duris, dosniau paruošti Dievo žodžio stalą ( žr. SC, 51). Liturginė reforma šį prašymą įgyvendino sukurdama tą lobį, kuriuo yra Lekcionarijus – knyga, kurioje surinkti visi liturginėms apeigoms skirti bibliniai skaitiniai. Šis plataus užmojo darbas atliktas semiantis iš tyriausio gyvosios Tradicijos šaltinio, derinant ištikimybę tradicijai su atvirumu teisėtai pažangai (žr. SC, 23).
Konstitucijos apie liturgiją II skyriaus pradžioje gausu nuorodų į didžiąją Tradicijos upę, kuri nuo Bažnyčios Tėvų atiteka iki mūsų.
„Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, „kuriame priimame Kristų, siela pripildoma malonės, ir gauname būsimos garbės laidą“, – citavo „Sacrosanctum Concilium“ konstituciją popiežius (žr. SC, 47).
„Mieli broliai ir seserys, tikėdami semkimės iš šio dieviškojo gyvenimo šaltinio ir leiskime, kad slėpinys, kurį švenčiame, mus perkeistų“, – kvietė Leonas.
