Priklausomybės Lietuvoje vis dar dažnai suvokiamos kaip asmeninis žmogaus pasirinkimas ar valios trūkumas. Tačiau specialistai pabrėžia, kad toks požiūris ne tik neatspindi realybės, bet ir trukdo žmonėms laiku gauti pagalbą. Psichologės prof. dr. Laima Bulotaitė ir dr. Justina Kymantienė atkreipia dėmesį, kad priklausomybės yra sudėtingas reiškinys, įtraukiantis ne tik patį žmogų, bet ir jo šeimą, bendruomenę bei visą mūsų visuomenę.
Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongreso metu priklausomų žmonių bendruomenė „Aš esu“ kvietė visus norinčius išklausyti specialisčių paskaitos bei priklausomų žmonių liudijimų apie savo ir savo šeimų išgyvenimus. L. Bulotaitė – viena iš sveikatos psichologijos pradininkių Lietuvoje, sukaupusi didelę patirtį priklausomybių ir rizikingo elgesio tyrimų srityse – dalinosi patirtimi apie duomenis, surinktus iš savo praktikos bei tyrimų. Tuo tarpu J. Kymantienė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto lektorė ir bendruomenės „Aš Esu“ reabilitacijos ir artimųjų programų vadovė. Gretino priklausomų žmonių patirtis su pasaka „Undinėlė“.
Pasak psichologės prof. dr. Laimos Bulotaitės, šiandien priklausomybės neapsiriboja vien alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis. Vis dažniau kalbama apie priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų, socialinių tinklų, telefonų ar azartinių lošimų.
Dėl priklausomybių vystymosi kalti mes visi
„Mes sukūrėme pasaulį, kuriame siekiame kuo daugiau patogumo, malonumo ir greito atsipalaidavimo. Tačiau kartu sukūrėme ir sąlygas priklausomybėms rastis. Todėl būtų neteisinga visą atsakomybę perkelti tik pačiam žmogui“, – sako L. Bulotaitė.
Anot profesorės, visuomenė dažnai linkusi nepastebėti ankstyvųjų problemos ženklų. Moksliniai tyrimai rodo, kad priklausomybių riziką didina vaikystėje patirtos traumos, smurtas, emocinė nepriežiūra ir kiti skaudūs išgyvenimai.
„Kai žmogui būna sunku, o jis nesulaukia pagalbos ar supratimo, mes dažnai to nepastebime. Todėl kalbėdami apie priklausomybes turime prisiimti ir bendrą atsakomybę už aplinką, kurioje gyvename“, – teigia ji.
Ekspertė ypač akcentuoja stigmos problemą. Jos teigimu, žmonės, susiduriantys su priklausomybėmis, dažnai patiria visuomenės nepasitikėjimą, atstūmimą ir diskriminaciją. Tai ne tik apsunkina sveikimą, bet ir skatina savęs nuvertinimą.
„Kai žmogus nuolat girdi, kad yra nepatikimas, silpnas ar pats kaltas dėl savo būklės, ilgainiui jis pradeda tuo tikėti. Tada mažėja motyvacija kreiptis pagalbos, ieškoti darbo ar kurti santykius. Susidaro uždaras ratas“, – aiškina L. Bulotaitė.
Profesorė pabrėžia, kad vienas svarbiausių pokyčių turėtų prasidėti nuo mūsų pačių požiūrio. Pasak jos, visuomenei reikia daugiau žinių apie priklausomybių priežastis ir daugiau gebėjimo išklausyti.
„Labai dažnai žmonės nori patarinėti, moralizuoti ar aiškinti, kaip reikėtų gyventi. Tačiau vienas svarbiausių dalykų yra gebėjimas klausytis. Kartais žmogui labiausiai reikia ne patarimo, o jausmo, kad jis yra išgirstas“, – sako specialistė.
Ji pasakojo, kad pradėjusi savo, kaip psichologės, praktiką iš pradžių bandydavo įsikišti klientui dalinantis patirtimi, bet reikėjo visai ne to: „Kartą žmogus nesustodamas kalbėjo 45 minutes, per tą konsultaciją aš pasakiau tik „laba diena“ ir „viso gero“, o jis visiems papasakojo, kaip jam padėjau ir kokia puiki specialistė esu. Tądien aiškiai pamačiau žmogaus išklausymo galią“.
Priklausomųjų artimieji išsižada savęs pačių
Tuo metu psichologė dr. Justina Kymantienė ragina daugiau dėmesio skirti priklausomų asmenų artimiesiems, kurie dažnai lieka nematomi, nors patiria milžinišką emocinę naštą.
Savo pranešime ji priklausomų žmonių artimųjų patirtis analizavo pasitelkdama Hanso Christiano Anderseno pasaką „Undinėlė“. Pasak specialistės, ši istorija stebėtinai tiksliai atspindi tai, ką išgyvena žmonės, bandantys gelbėti priklausomybės paliestą šeimos narį.
„Artimieji dažnai gyvena nuolatiniame budėjimo režime. Jų mintys sukasi apie tai, kaip padėti, kaip apsaugoti, kaip išspręsti problemą. Priklausomybė tampa pagrindine jų gyvenimo tema“, – teigia J. Kymantienė.
Anot jos, ilgainiui žmogus gali taip susitelkti į kito gelbėjimą, kad praranda ryšį su savimi, savo poreikiais ir gyvenimu.
„Kaip Undinėlė paaukoja savo balsą, taip artimieji neretai atsisako savo laiko, planų, pomėgių ar net finansinio saugumo. Jie gyvena kito žmogaus gyvenimą ir pamažu pamiršta savąjį“, – sako psichologė.
Ji atkreipia dėmesį, kad visuomenėje dažnai romantizuojamas pasiaukojimas, tačiau ne visada jis yra sveikas ar padedantis.
„Labai svarbu klausti savęs, kur baigiasi meilė ir prasideda savęs naikinimas. Ar tikrai gailestingumas reiškia nuolat gelbėti žmogų nuo jo pasirinkimų pasekmių? Kartais būtent leidimas susidurti su realybe tampa svarbia prielaida pokyčiui“, – pabrėžia J. Kymantienė.
Priklausomų žmonių artimieji dažnai jaučia kaltę, baimę, vienišumą ir nuolatinį nerimą. Tačiau sveikimo procese itin svarbu suprasti, kad jie negali kontroliuoti kito žmogaus elgesio.
„Negalime pakeisti kito žmogaus už jį patį. Negalime jo išgydyti savo pasiaukojimu ar savęs išsižadėjimu. Tačiau galime rinktis gailestingumą sau ir kitam žmogui, galime nustatyti ribas ir rūpintis savo gyvenimu“, – sako specialistė.
Abi ekspertės sutaria, kad priklausomybės nėra individuali problema. Jos atskleidžia visuomenės gebėjimą matyti, girdėti ir reaguoti į šalia esančio žmogaus skausmą. Todėl efektyvi pagalba prasideda ne tik gydymo kabinetuose, bet ir kasdienėje aplinkoje – mažinant stigmą, ugdant supratimą ir kuriant saugesnius santykius.
„Pokyčiai prasideda tada, kai nustojame kaltinti ir pradedame suprasti“, – temą apibendrina L. Bulotaitė.
