Kryžių kalne sekmadienį vykę tradiciniai atlaidai subūrė gausią tikinčiųjų bendruomenę iš įvairių Lietuvos vietų. Piligrimus vienijo šių metų atlaidų tema – apaštalo Pauliaus žodžiai: „Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28).
Dar išvakarėse apie pusšimtis piligrimų, vedamų savo ganytojo, iš Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedros pėsčiomis leidosi į Kryžių kalną, kur drauge apmąstė Kryžiaus kelią.
Iškilmingoms šv. Mišioms vadovavo Šiaulių vyskupas Darius Trijonis, kvietęs į kryžių pažvelgti ne kaip į kančios ženklą, bet kaip į vilties ir Dievo artumo liudijimą.
Eucharistiją kartu koncelebravo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis, gausus būrys kunigų, lydėjusių piligrimus į Kryžių kalną, bei čia tarnaujantys Mažesniųjų brolių ordino (pranciškonų) vienuoliai.
Maldingą atlaidų atmosferą dar labiau sustiprino Utenos Dievo Apvaizdos parapijos choro „Tibi Domine“, vadovaujamo Ritos Venckevičienės, giedojimas.
Homilijos pradžioje vyskupas D. Trijonis priminė, kad Kryžių kalnas yra vieta, kur susitinka skirtingos žmonių gyvenimo istorijos.
„Šiandien susirinkome Kryžių kalne – vietoje, kurioje kiekvienas kryžius turi savo istoriją. Vieni kryžiai čia atnešti iš dėkingumo: už išgijimą, išgelbėtą šeimą, sugrįžusį vaiką, išklausytą maldą. Kiti pastatyti su ašaromis: išgyvenant ligą, netektį, vienatvę, šeimos skausmą ar nežinią. Dar kiti stovi kaip tylus žmogaus pasitikėjimas: „Viešpatie, šiandien dar nesuprantu, bet tikiu, kad Tu manęs nepalikai.“
Vyskupas pabrėžė, kad šių metų atlaidų šūkis nėra paviršutiniškas pažadas, jog viskas gyvenime savaime klostosi gerai.
„Šie žodžiai nėra kažkokia pigi paguoda ar laikina iliuzija. Jie nereiškia, kad viskas, kas nutinka mūsų gyvenime, savaime yra gera. Liga, išdavystė, artimo žmogaus mirtis, karas, smurtas ir neteisybė nėra geri dalykai. Dievas nenori žmogaus kančios ir ja nesidžiaugia.“
Anot ganytojo, apaštalas Paulius kalba apie Dievo gebėjimą net skaudžiausias žmogaus patirtis perkeisti į gėrį.
„Net ir ten, kur esame labiausiai sužeisti, Dievas leidžia pastebėti gėrį. Net ir ten, kur mes matome tik pabaigą, Dievas gali atverti naują pradžią. Net mūsų žaizdas Jis gali paversti vieta, pro kurią mūsų gyvenimą pasiekia šviesa. Tai ir yra kryžiaus slėpinys.“
Todėl, pasak vyskupo, kryžius nėra Dievo nebuvimo ženklas.
„Kryžius nėra ženklas, kad Dievas mus paliko. Kryžius yra ženklas, kad Dievas pasiliko su mumis net ir tada, kai mums yra sunkiausia.“
Homilijoje ypatingą vietą užėmė jautrus pasakojimas apie jauną sutuoktinių porą, kurios gyvenimą netikėtai sukrėtė sunki žmonos liga. Vyras, ilgus mėnesius vienas rūpinęsis sergančia žmona ir visa buitimi, galiausiai atsidūrė ties nevilties riba. Vieną vakarą jis rimtai svarstė viską palikti.
Tačiau lemtingą akimirką jis prisiminė vaikystės vaizdą: savo tėvą, tyliai budintį prie sergančios motinos lovos su rožiniu rankose.
„Ne, sūneli, aš čia dar pasėdėsiu. Mama gali pabusti ir jai gali ko nors prireikti.“
Kryžius yra ženklas, kad Dievas pasiliko su mumis net ir tada, kai mums yra sunkiausia.
Šis prisiminimas tapo lūžio tašku.
„Jis staiga suprato: štai kaip atrodė tikroji jo tėvo meilė – tyliu sėdėjimu ant lovos krašto, rožiniu pavargusioje rankoje, budėjimu šalia mylimo žmogaus.“
Nors liga neišnyko ir kasdieniai sunkumai liko tie patys, pasikeitė vyro širdis.
„Jis prisiminė, ką buvo pažadėjęs. Ir suprato, kad tikroji meilė prasideda būtent tada, kai baigiasi gražūs jausmai ir prasideda ištikimybė.“
Šią istoriją vyskupas susiejo su tėvų pavyzdžio svarba vaikams.
„Tas berniukas galėjo užmiršti daugybę iš tėvų vaikystėje gautų dovanų. Tačiau jis neužmiršo tos vienos nakties vaizdo: tėvo, sėdinčio prie sergančios motinos lovos. Tas tylus pamokslas įsirėžė jo širdyje taip giliai, kad po daugelio metų išgelbėjo jo paties santuoką.“
Homilijos pabaigoje vyskupas ypatingą maldą skyrė žmonėms, nešantiems sunkius gyvenimo kryžius – tėvams, slaugantiems sergančius vaikus, šeimoms, auginančioms ypatingų poreikių turinčius vaikus, žmonėms, besirūpinantiems senstančiais tėvais ar neįgaliais artimaisiais, sergantiesiems, vienišiems ir gedintiesiems.
Jis kvietė kiekviename žmoguje pirmiausia matyti ne jo kančią ar silpnumą, bet jo orumą.
„Kad sergančiame vaike pirmiausia matytume vaiką – jo pasitikėjimą, švelnumą ir troškimą būti mylimam. Kad senstančiame žmoguje matytume ne tik silpstantį kūną, bet visą jo nugyventą gyvenimą. Kad neįgaliame artimajame matytume ne vien žmogų, kuriam reikia mūsų pagalbos, bet ir žmogų, kuris savo buvimu gali mus išmokyti kantrybės, jautrumo, nuolankumo ir tikrosios meilės.“
Baigdamas homiliją Šiaulių vyskupas priminė, kad būtent prie kryžiaus žmogus gali atrasti ne tik skausmą, bet ir Dievo malonę.
„Tuomet pastebėsime, kad šalia kryžiaus yra ir malonė, kuri keičia mus pačius. O tada net sunkiausia gyvenimo našta tampa lengva, nes ją kartu su mumis neša Kristus.“
