XFM radijo rubrikoje „XFM pokalbis“ Kotryna Mauliūtė kalbina Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigą Neilą Čijunską. Rubrikoje kunigas pasakoja apie savo tikėjimo kelią, pašaukimą į kunigystę ir tarnystę Priekulės parapijoje.
Kaip Jūsų gyvenime atsirado tikėjimas?
Tikėjimą turbūt reikėtų atskirti. Tikėjimas visada buvo – Dievas kažkur buvo šalia, tačiau tai dar nebuvo krikščioniškas tikėjimas. Tikėjau Dievu, tai nebuvo kažkokia abstrakcija. Supratau, kad Dievas yra, bet kad Kristus mirė už mane ir už mano nuodėmes, jaunystėje to dar nesupratau. Visa tai atėjo pamažu. Nebuvo nei degančio krūmo, nei žaibų, nei audros. Negalėčiau pasakyti nei dienos, nei valandos, kada įtikėjau. Mane Dievas vedė pamažu – tarsi sakydamas: „Neskubėkime, eikime po truputį.“
Įstojau į Klaipėdos universiteto Evangeliškosios teologijos katedrą, kurios dabar jau nebėra. Rinkausi, kur studijuoti, ir pasirinkau ją todėl, kad tuo metu ten buvo užsirašę nedaug žmonių. Didžiausia nuostaba laukė Rugsėjo 1-ąją. Atėjome susipažinti, o ten – kunigai. Pagalvojau: „Kas čia?“ Kai pasakė, kad dar reikės mokytis graikų ir hebrajų kalbų, pagalvojau: „Na, dabar jau nebežinau, kas čia bus.“
Tačiau viskas vyko pamažu. Vienas kursiokas, Svajūnas, pasakė: „Neilai, yra tokia knyga – Biblija. Reikia tau būtinai ją nusipirkti ir perskaityti.“ Nuėjome kartu į knygyną, jis padėjo man išsirinkti Bibliją, ir pradėjau ją skaityti. Man buvo labai įdomu, kodėl Biblija tiek amžių išlieka skaitomiausia knyga ir kodėl žmonės joje vis atranda kažką naujo. Dėstytojai apie vieną ir tą pačią Šventojo Rašto vietą galėdavo kalbėti valandų valandas. Tuomet man tai atrodė labai keista. Dabar, kunigaudamas, suprantu, kodėl taip yra. Tą pačią Šventojo Rašto vietą skaitai ne vieną kartą ir kaskart atrandi kažką naujo.
Todėl labai džiaugiuosi Šventuoju Raštu. Jis nėra taisyklių rinkinys, kuriame parašyta, ką daryti ir ko nedaryti. Kartais galvojame, kad krikščionybė supaprastino Dešimt Dievo įsakymų, tačiau atsivertus Kalno pamokslą supranti, kad viskas yra daug sudėtingiau. Tų įsakymų savo jėgomis neįmanoma įvykdyti – tai galime padaryti tik per Kristų, per Jo malonę ir auką.
Taip studentavimo metais po truputį ir ėjau tuo keliu. Labai džiaugiuosi, kad gyvenimas man dovanojo puikių žmonių. Ne vienas dėstytojas padėjo atrasti šį kelią. Pirmiausia katedros vedėjas Arūnas Baublys, vėliau ir kiti dėstytojai – kunigas Remigijus Šemeklis, kunigas Jonas Liorančas, vyskupas Mindaugas Sabutis, kunigas Darius Petkūnas. Visi jie man davė labai daug. Šiandien džiaugiuosi, kad su daugeliu jų esame ne tik buvęs studentas ir dėstytojai, bet ir kolegos bei draugai. Taip pamažu ir atėjau iki šios dienos.
Kada pirmą kartą pajutote pašaukimą tapti kunigu?
Bandau perkratyti atmintį, kada tai buvo. Tiksliai negalėčiau pasakyti, bet katedros vedėjas Arūnas Baublys man pasakė: „Neilai, pabandyk parašyti pamokslą, pakalbėti.“ Vėliau ir dar vienas bičiulis, dėstytojas kunigas Tomas Sakas, kuris buvo mano darbo vadovas, taip pat pasiūlė pajudėti link kunigystės.
Tuomet atėjo labai paprasta, žemiška mintis. Penkerius metus mokiausi. Baigiau mokslus, o tuo metu dirbau radijo stotyje „Laluna“. Pagalvojau, kad reikia dalintis. Pats gražiausias dalykas yra dovanoti dovanas arba dalintis tuo, ką turi. Taip pamažu visa tai ir atėjo.
Klaipėdos klebonas kunigas Reincholdas pasakė: „Laikas, eik pasakyk pamokslą parapijai.“ Tada dar kaip praktikantas pradėjau, o vėliau pamažu atėjo šventimai į diakonus. Mane pašventino diakonu prieš pat kovidą – tą pačią savaitę buvo paskelbtas karantinas. Pašventino ir viską uždarė. Kunigu mane pašventino, kai Rusija užpuolė Ukrainą.
Vyskupas dažnai juokiasi ir sako: „Tu esi kunigas ekstremalas.“ Juokauja, kad jeigu dar reikėtų kokių nors šventimų, neaišku, kas tada prasidėtų.
Viskas buvo labai paprasta ir žemiška. Nebuvo kažko ypatingo, bet viską Dievas daro per žmones. Jeigu žmonės pamato ir pajaučia – tai jau Šventosios Dvasios darbas, tada tave ir kviečia.
Aišku, vienus pakviečia vienaip, kitus kitaip: vienus per vieną tarnavimą, kitus per kitą. Nereikia būti kunigu, nereikia būti vienuoliu, kad tarnautum žmonėms. Galima labai gražiai ir vaisingai tarnauti būnant gydytoju, mokytoju, santechniku, medkirčiu ar kuo tik nori. Visi mes tai darome. Net radijo vedėjai gali puikiausiai tarnauti Dievui ir laiminti žmones.
Kaip į Jūsų sprendimą tapti kunigu reagavo šeima ir artimieji?
Paprastai sakyčiau taip: kaip prieš vėją nepapūsi, taip ir prieš Dievą nepapūsi. Jeigu Dievas taip nusprendė, artimieji gali tik palaikyti. Mano žmonos Aušros žodžiai labai gražūs, ji sako: „Mano tarnystė yra tave pamaitinti, švariai aprengti, pasirūpinti ir išleisti į bažnyčią tarnauti. Čia yra mano tarnystė, o tavo tarnystė – eiti skelbti Dievo žodį.“ Taip mes ir pasidalijome, ir aš tuo labai džiaugiuosi.
Vaikai į tai žiūri paprastai. Jiems vis tiek esu tėvas, jie to labai nesureikšmina. Yra toks geras posakis: „Pranašu savo namuose nebūsi.“ Pirmiausia namuose esu tėvas, vyras, sūnus, o kunigas esu bažnyčioje. Aišku, Dievo žodį vienaip ar kitaip skelbi ir šeimoje, bet tai gali parodyti tik savo pavyzdžiu, nes jie tave pažįsta visokį. Bažnyčioje gal ir gali apsimesti kažkuo kitu, bet namuose to nepadarysi. Ištarnavus parapijoje ilgesnį laiką taip pat nebeapsimesi.
Labai džiaugiuosi, ir mano vizija yra, kad bažnyčia taptų namais. Kiekvienas kunigas turi savo viziją, kaip tai turėtų atrodyti, bet aš norėčiau, kad kiekvienam žmogui bažnyčia būtų namai. Džiaugiuosi, kai žmonės suranda laiko ir grįžta į tuos namus. Ne visi turi galimybę ateiti, ne visada yra noras ateiti kiekvieną sekmadienį. Studentai, išvažiavę iš namų, taip pat ne kiekvieną savaitgalį grįžta.
Todėl niekada nebaru. Kaip atrodytų, jeigu tėvai bartų studentą, kad jis grįžo tik kartą per mėnesį ar tik per didžiąsias šventes? Aš džiaugiuosi, apkabinu. Man įdomu, kaip jie gyvena, kaip leido laiką, kas pasikeitė, kaip sveikata, kaip darbai. Stengiamės su visais pasišnekėti. Prieš pamaldas stengiuosi sutikti visus, kiek įmanoma, pasikalbėti. Jie ir pasiguodžia, ir manęs paklausia, kaip sekasi, kokie reikalai.
Stengiamės būti šeima ir kad bažnyčia būtų namais. To linkiu ne tik mūsų bažnyčiai, bet ir visoms bažnyčioms bei visiems kunigams – kad tarnystė nebūtų liūdesys. Žinau, yra kunigų, kurie tarnauja parapijose, kur susirenka penki, dešimt ar daugiausia dvidešimt žmonių. Tai sunki tarnystė, bet reikia tarnauti. Viešpats sako: „Kur du ar trys susirenka mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“
Stiprybės tiems kunigams skelbti Dievo žodį ir melstis. Visada pabrėžiu, ir mūsų parapija žino, kad man malda yra labai svarbi. Jeigu norime, kad mūsų bažnyčios būtų pilnos, kad žmonės grįžtų į bažnyčią, norėtų ateiti ir tuo džiaugtųsi, pirmiausia kunigas turi melstis.
Mūsų pagrindinis darbas yra skelbti Dievo žodį ir teikti sakramentus, bet dažnai pamirštame maldą, nors ji turėtų būti pirmoje vietoje. Turime melstis už parapiją, už žmones, kurie susirenka, ir už bažnyčią. Kai melsimės ir prašysime, manau, Dievas viską surikiuos. Nes tik Dievas sukviečia žmones į bažnyčią – ne kunigai, ne giesmės ar dar kažkas. Tai yra tik pridėtiniai dalykai.
Kokį kelią reikia nueiti norint tapti kunigu – kokius mokslus ar studijas reikia baigti?
Evangelikų liuteronų kunigams dabar, sakyčiau, yra sudėtingiau, nes Lietuvoje nebėra universiteto. Kunigas pirmiausia turi baigti aukštąjį teologinį mokslą. Kaip katalikų kunigai turi seminariją, taip kitos konfesijos turi vietas, kur augina savo dvasininkus.
Liuteronams artimiausia vieta yra Rygoje. Jeigu kas susidomėtų, gali kreiptis į mūsų vyskupą ar bet kurį kunigą – tikrai pasakys, kur kreiptis. Mokslai vyksta anglų kalba, nemaža dalis galima ir nuotoliu. Dalis paskaitų vyksta Lietuvoje, atvažiuoja lektoriai, bet artimiausia vieta yra Ryga. Kita galimybė – Vokietija tiems, kurie moka vokiečių kalbą.
Lietuvoje tokių studijų nebėra. Labai gaila, nes anksčiau jos buvo Klaipėdos universitete, bet programa užsidarė, kadangi nesurinkdavo studentų. Buvo tokia tikėjimo duobė Lietuvoje, bet labai džiaugiuosi, kad dabar tie kalneliai ir duobės išsilygina, ir žmonės iš tikrųjų grįžta į bažnyčią.
Labai tuo džiaugiuosi. Ir su katalikų kunigais apie tai tenka kalbėti. Su gerbiamu kunigu Algirdu Toliatu teko susitikti vienuose mokymuose, kur gilinomės į Alfa kursą. Žmonės iš tikrųjų grįžta į bažnyčią, ir tai labai džiugu.
Bet kai žmonės grįžta į bažnyčią ir ateina pakilimas, dažnai ateina ir sunkesni laikai. Tačiau nereikia išsigąsti. Jeigu kas išsigąsta – atsiverskite Bibliją, Apreiškimą Jonui. Ten rasite ne tik pilną trilerį baisybių, bet ir labai didelę viltį.
Viskas bus gerai. Viskas išeina į gera mylintiems Dievą ir Jo valia pašauktiems.
Šiuo metu tarnaujate Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčioje. Kuo ši tarnystė jums ypatinga?
Kaip kunigui, tai mano pirma ir vienintelė parapija. Kaip diakonas patarnavau dviem kunigams – Klaipėdos klebonui kunigui Reincholdui ir jau amžinatilsį kunigui Liudvikui Fetingiui Doviluose ir Plikiuose.
Buvo toks momentas, kai parapija rinkosi kunigą, nes tuometinis kunigas klebonas Darius Petkūnas buvo pasinėręs į mokslinius darbus ir turėjo tris parapijas. Buvo nuspręsta, kad jam reikia šiek tiek daugiau laiko. Sulaukiau kunigo Dariaus skambučio. Jis sako: „Ar norėtum? Parapija šaukia, kviečia tave.“
Man tai buvo truputį netikėta, nes ruošiausi tarnauti arba Švėkšnos, arba Dovilų parapijoje. Švėkšnos parapijoje dar teko patarnauti pas kunigą Valdą Miliauską. Šis pašaukimas man buvo labai netikėtas, bet manau, kad nesuklydau jį priimdamas. Priekulės parapija tapo mano antraisiais namais.
Džiaugiuosi, kad Dievas laimina mus vienybe ir gausa. Labai džiaugiuosi kiekvieno indėliu. Kai parapijoje žmonės sugalvoja ką nors padaryti ar turi pasiūlymą, visada uždegu jiems žalią šviesą. Jeigu žmonės turi iniciatyvą, sakau: „Gerai, bet tu prisiimi atsakomybę.“ Su malonumu kažką darant visada reikia suprasti, kad kartu ateina ir atsakomybė.
Dar kartą pasikartosiu – man bažnyčia yra namai, ir noriu, kad visi joje taip jaustųsi. Kaip šeimoje: jeigu namuose vaikas sugalvoja kažką padaryti, tėvai dažniausiai sako: „Daryk, daryk.“ Aišku, ne klibinti rozetę. Bet per patirtis gyvenime gauname praktiką ir pamokas, kurias turime išmokti.
Priekulės parapija man yra pirmoji, kol kas vienintelė ir nepakartojama. Labai džiaugiuosi parapijiečiais, kurie palaiko mane visose sugalvotose šventėse, kurias mes ypatingai pabrėžiame – tiek naujose, tiek pagrindinėse. Labai džiaugiuosi savo parapijiečiais ir atvykstančiais žmonėmis. Jie man yra šeima ir artimi žmonės.
Priekulės parapijoje tarnauju ketvirtus metus – dabar jau prasidėjo ketvirti metai.
Kaip Jus priėmė Priekulės parapijos bendruomenė, kai pradėjote tarnauti, ir kaip šiandien sekasi kurti ryšį su bendruomene?
Kaip ir sakiau, mane labai maloniai priėmė. Vienas iš skirtumų tarp mūsų ir katalikų yra tas, kad pas mus bendruomenė pašaukia kunigą. Aišku, viskas vyksta su vyskupo ir Konsistorijos pritarimu, tačiau parapija pati renkasi. Todėl reikėtų klausti pačios parapijos, ar jų pasirinkimas buvo klaida. Kol kas didelių pastabų nesulaukiu.
Liuteronai yra tiesūs žmonės. Jeigu kažkas ne taip, jie drąsiai ateina pas kunigą ir pasako: „Žiūrėk, pas mus visada buvo taip.“ Tada tariamės – gal dabar pabandome kitaip. Jeigu tinka, taip ir darome, o jeigu ne, jie pasako: „Ne, darykime taip, kaip senoliai darydavo.“ Jie ir pamoko, ir pataria, kaip daryti. Aš tuo labai džiaugiuosi. Niekada neatmetu nei kritikos, nei pamokymų. Man labai smagu, kad jie ateina ir kalba tiesiai. Tai yra sveikos ir gyvos bendruomenės ženklas.
Apie Priekulę dar galima pasakyti, kad čia labai stipri bendruomenė. Nors liuteronų Lietuvoje yra, berods, tik 0,96 proc., taigi nesiekiame nė vieno procento. Tačiau jeigu paimtume Priekulės gyventojų skaičių ir pasižiūrėtume, kiek žmonių renkasi į mūsų bažnyčią, šį procentą gerokai viršytume.
Labai gražiai sutariame ir su katalikų bendruomene – tiek su buvusiu klebonu Viktoru Aču, tiek su dabartiniu klebonu Olijandu Jurevičiumi. Visada sakome, kad jeigu mes tarpusavyje nedraugausime, miestelyje taip pat bus susipriešinimas. Todėl labai gražiai sutariame, vieni kitus gerbiame, o žmonės tai mato. Jie supranta, kad čia nėra skirstymo į Romos katalikus ar liuteronus, nėra jokio priešiškumo. Bent jau Priekulėje to tikrai nėra.
Labai džiaugiamės, kad turime tokį miestelį – gyvą, aktyvų, kuriame veiklios ir katalikų, ir liuteronų bendruomenės. Šiuo atžvilgiu mes, Priekulės klebonai, iš tiesų esame palaiminti.
