Popiežius Leonas XIV trečiąją vizito Ispanijoje dieną dėmesį skyrė visuomenės paribyje atsidūrusiems žmonėms ir gailestingumo, vilties bei tarnystės temoms. Trečiadienį jis aplankė netoli Barselonos esantį „Brians 1“ kalėjimą, meldėsi Monserato Dievo Motinos šventovėje, o dieną užbaigė susitikimu su Barselonos arkivyskupijoje veikiančių karitatyvinių organizacijų atstovais. Visuose susitikimuose Šventasis Tėvas ragino nepasiduoti nevilčiai, puoselėti susitaikinimą, atleidimą ir meilę artimui.
Leonas XIV apsilankė kalėjime
Birželio 10-osios priešpietį Leonas aplankė „Brians 1“ sulaikymo ir įkalinimo kompleksą, kurį nuo Barselonos skiria daugiau nei 40 kilometrų, susitiko su kaliniais. Komplekse šiuo metu yra apie 1100 vyrų ir apie 150 moterų, laukiančių galutinio nuosprendžio savo bylose.
Dėl to, kaip yra pasakojęs „Vatican News“ komplekso kapelionas kun. Jėzus Belas, čia vyrauja neretai slogaus laukimo nuotaikos – koks bus nuosprendis? Galbūt išteisinantis, gal būt skiriantis bausmę. Jei skiriantis bausmę, tai kokio sunkumo?
Popiežiaus vizito metu kapelionas pirmasis kreipėsi Leoną XIV, trumpai pristatė savo darbą: sielovadiškai palydimi visi norintys, taip pat parengiama Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentams, kartą per savaitę aukojamos Mišios, maldos grupelėje skaitomas Šventasis Raštas, kalbama apie jo sužadinamas įžvalgas ir nuosavus troškimus.
„Ačiū už jūsų buvimą tarp mūsų – tai mus guodžia ir drąsina. Dėkojame už tai, kad žvelgiate į mus gailestingomis akimis ir pasauliui primenate, kad mes esame, kad kenčiame, kad norime atsikelti ir eiti toliau“, – susitikimo dalyvių vardu sakė kapelionas. Į Šventąjį Tėvą taip pat kreipėsi dvi moterys, abi iš Barselonos, Montse ir Josefina.
„Negalėjau susitaikyti su sūnaus mirtimi, nesupratau, kodėl Dievas turėjo jį paimti. Ilgai su juo kovojau ir man prireikė viso gyvenimo, kad suprasčiau, jog Dievas nėra kaltas“, – KALBĖJO pirmoji MOTERIS.
„Negalėjau susitaikyti su sūnaus mirtimi, nesupratau, kodėl Dievas turėjo jį paimti. Ilgai su juo kovojau ir man prireikė viso gyvenimo, kad suprasčiau, jog Dievas nėra kaltas. Šiandien už viską prašau Dievo atleidimo. Paprašiau tikėjimo malonės ir jaučiu, kaip kartėlis tirpsta. Kalėjime vėl pradėjau tikėti ir dėkoju už tikėjimo dovaną“, – sakė pirmoji.
„Buvau labai impulsyvi ir dėl savo impulsyvumo turėjau polinkį abejoti Dievu, reikalauti iš jo pasiaiškinti dėl visko. Ir dabar užduodu sau klausimus, bet niekada taip, kaip po to nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko mano sūnui. Matydama kaip jis kenčia, labai kentėjau ir aš, mano tikėjimas susvyravo. Nesupratau, kodėl įvyko ta nelaimė, bet jau nebenoriu reikalauti pasiaiškinimų. Mano sūnus išgyveno, tai yra stebuklas. Visada tikėsiu, kad tai buvo Dievo darbas“, – dalijosi antroji.
Išklausęs liudijimus Leonas XIV susitikimo dalyviams pabrėžė, kad kiekvienas asmuo yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą, todėl yra orus, šio orumo nepašalina gyvenimo aplinkybės ir klaidos. Tai taip pat reiškia, kad Dievas visada žvelgia į mus.
„Padarykime savo širdyse vietos Viešpačiui, ieškokime jo veido. Leiskimės lydimi jo meilės. Įsitverkime į jį, nuolat kviečiantį mus vilčiai, rodantį nuostabų horizontą, kurio pasiekti netrukdo jokia fizinė kliūtis. Šiandien jis ir toliau kalba mūsų sąžinės gelmėse, kad atvertume akis ir pamatytume, jog jis gyvena tarp mūsų. Jis laukia, kol suteiksime jam galimybę. Mieli draugai, kviečiu jus svajoti apie tai, apie ką svajoja Dievas. Kiekvienam iš jūsų sakau: Dievas myli tave tokį, koks esi, bet svajoja, kad būtum geresnis. Viešpats visada leidžia pradėti iš naujo. Būti žmogumi ir krikščioniu reiškia ne neklysti, bet augti gebėjime atsiversti, atgailauti, pasitaisyti ir, svarbiausia, susitaikyti bei atleisti“, – kalbėjo Leonas.
Šventasis Tėvas meldėsi Monserato šventovėje
Trečiadienio, birželio 10 d., vidudienį popiežius nuvyko į Monserato Dievo Motinos šventovę, esančią kalnuose, maždaug už 40 km nuo Barselonos, ir joje kalbėjo Rožinio maldą.
Monserato benediktinų abatijos ir Dievo Motinos šventovės istorija siekia XI a. pradžią. Medinė Švč. M. Marijos skulptūra buvo sukurta XII a. Monserato šventovė yra svarbiausia Katalonijoje ir viena svarbiausių visos Ispanijos mastu Dievo Motinos kulto ir piligrimysčių vietų. Du kartus – Napoleono laikais ir per Ispanijos pilietinį karą – šventovė buvo uždaryta. Per pilietinį karą buvo nužudyti 23 Monserato abatijos benediktinai.
„Šios šventovės sienos galėtų papasakoti daugybę pamaldumo, dėkingumo ir vilties istorijų, kurios per amžius skleidėsi aplink Monserato Dievo Motiną, – kreipėsi popiežius į susirinkusiuosius baigus kalbėti Rožinį. – Šios sienos taip pat matė kraują, pralietą iš meilės Jėzui Kristui. Tarp šių sienų saugomi daugybės tikinčiųjų džiaugsmai ir skausmai, laimės akimirkos ir ašaros.“
Dievo Motina labai dažnai paskatina gilų žmogaus širdies atsivertimą. Popiežius priminė, kad taip nutiko šv. Ignacui Lojolai, kuris būtent šioje šventovėje visą naktį meldęsis sudėjo savo ginklus priešais Mergelės Marijos atvaizdą. Taip jis pradėjo naują tarnavimo Kristui gyvenimą.
„Šios šventovės sienos galėtų papasakoti daugybę pamaldumo, dėkingumo ir vilties istorijų, kurios per amžius skleidėsi aplink Monserato Dievo Motiną, – kreipėsi popiežius į susirinkusiuosius baigus kalbėti Rožinį.
„Su tokiu vaikų pasitikėjimu kviečiu jus šiandien priimti Marijos kvietimą: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5), – sakė popiežius Leonas. – Šie Galilėjos Kanoje ištarti žodžiai yra tikra krikščioniško gyvenimo programa, nes Mergelė Marija mus veda pas Kristų ir moko klausytis Jo balso, paklusti Jo žodžiui ir leistis Jo perkeičiamiems. Jėzaus valia yra aiški: „Aš jums tai įsakau: vienam kitą mylėti!“ (Jn 15, 17). Todėl, kai Marija mums sako: „Darykite, ką tik jis jums lieps“, ji kviečia mus siekti, kad mūsų širdis plaktų Evangelijos ritmu.“
Jėzus mums rodo gailestingumo, susitaikinimo, tiesos ir romumo kelią, kalbėjo popiežius po Rožinio maldos Monserato šventovėje sakytoje trumpoje homilijoje. Jėzus taip pat demaskuoja smurtą, kuris gali slėptis mūsų žodžiuose ir laikysenoje: kitus žeminančią kritiką, smerkimą ir agresyvumą.
„Pakelkime akis į Mariją ir prašykime, kad ji mums padėtų apsivilkti vien Dievo šarvais, kaip ragina šv. Paulius: „Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją. O svarbiausia, pasiimkite tikėjimo skydą […]. Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį“ (Ef 6, 14–17).“
Popiežius ragino prašyti Mariją, Taikos Karalienę, kad ji mus išmokytų atsisakyti įžeidžių žodžių, skuboto teisimo, apkalbų ir šmeižto, kad išmokytų saugoti bei puoselėti meilę šeimoje, tarp draugų, darbovietėje, socialiniuose tinkluose, politinėse diskusijose ir krikščionių bendruomenėse, kad neapykantą pakeistų viltis ir taika.
Popiežius susitiko su karitatyvinių organizacijų atstovais
Trečiadienio popietę Leonas XIV grįžo į Barselonos centrą ir Šv. Augustino parapijos bažnyčioje susitiko su arkivyskupijoje veikiančių karitatyvinių organizacijų atstovais.
Į popiežių kreipėsi „Caritas“ organizacijos narys – pasak jo, praėjusiais metais „Caritas“ skyriuose įvairiai paremti 63 000 asmenų. Po jo kalbėjo socialinės integracijos centro OBINSO, padedančio asmenims su priklausomybe, atstovas bei vienuolė, kuri padeda prekybos žmonėmis aukoms, neretai moterims migrantėms.
Popiežius dėkojo susitikimo dalyviams už viską, ką jie daro, o taip pat atsakė į kelis šešerių metų amžiaus berniuko Renzo klausimus, jam kilusius matant sunkią savo šeimos ir kitų situaciją. Bet visų pirma jam parūpo, ar Leonui patinka futbolas ir ar jis norėjo būti popiežiumi?
Nors jam asmeniškai, prisipažino popiežius, labiau patinka žaisti tenisą, būdamas vyskupu Peru domėdavosi vietinių futbolo komandų žaidimu. O pats sportas vertintinas dėl to, kad padeda kūnui ir protui. Toks komandinis sportas kaip futbolas primena pamatinį dalyką – einame ir laimime kartu. Kas, nors ir talentingas, nemoka perduoti kamuolio, tas nesupranta žaidimo. Kas nemoka gyventi su kitais ir dėl kitų, tas nesupranta gyvenimo.
Viešpats turi svajonę kiekvienam.
Kad taps popiežiumi – niekada nebuvo apie tai pagalvojęs. Bet nuo mažens troško skirti gyvenimą Dievui, nors nežinojo kokiu būdu. Laikas atskleidė, kad Viešpats kviečia kunigystei augustinų ordine. Tačiau Viešpats turi svajonę kiekvienam. Jis nori būti kiekvieno draugu. O mes – norime Viešpaties draugystės, kuri teikia džiaugsmą, išlaisvina? Tai pats svarbiausias klausimas, kurio šviesoje, žingsnis po žingsnio, išryškėja mūsų pašaukimas – kunigystės, šeimos, mokytojo, gydytojo ar kitas.
Kodėl vieniems nutinka bjaurūs dalykai, o kitiems ne? Sunku, pripažino Leonas, atsakyti į tokį klausimą. Jis kyla ir skaitant Evangeliją – Jėzus keliavo gydydamas sutiktus, o buvo nukryžiuotas. Tačiau, kaip žinome, jo istorija tuo nepasibaigė – jis įveikė mirtį. O per jo gyvenimą galime būti tikri, kad Dievas nepalieka ir kitų savo vaikų, kad rengia jiems amžiną džiaugsmą.
Ar visada reikia atleisti? Taip. Tačiau reikia suprasti, ką reiškia atleisti. Tai nereiškia sakyti, kad blogis buvo teisus ar leisti blogiui veikti toliau. Tai nereiškia užmiršti.
„Atleisti reiškia neleisti neapykantai užvaldyti mūsų širdies. Jėzus prašo mūsų atleisti, nes tai vienintelis būdas patirti Dievo ramybę ir išgydyti dvasines žaizdas. Atleisdami elgiamės kaip Jėzus, kuris atleido tiems, kurie jį nukryžiavo. Mūsų pasirengimas atleisti yra sąlyga, kad patys priimtume Dievo atleidimą“, – kalbėjo popiežius.
„Pastatyti ant Kristaus, gyvojo akmens, jaučiame Šventosios Dvasios veikimą, įsitikinę, kad kiekviena nuoširdi pastanga bendradarbiauti su ja artimo labui bus palaiminta dangiškojo Tėvo, kuriuo viliamės. Kaip mistinio Kristaus kūno nariai esame susiję su likimu tų, kuriuos Dievas myli ir kviečia dalytis savo gyvenimu“, – sakė popiežius, kreipdamasis į visus susitikimo dalyvius, Barselonos arkivyskupijos karitatyvinių organizacijų narius ir savanorius.
