Lietuvoje yra 265 medinės bažnyčios ir daugiau negu 100 koplyčių. Viena seniausių Lietuvoje ir seniausia Rokiškio rajone yra Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, pastatyta 1774 metais, pasižyminti liaudies architektūros formomis. Joje pradėta rekonstrukcija leido atidengti unikalias jos vertybes – išskirtinius barokinės tapybos piešinius.
Pastatyta be geležinių sutvirtinimų
Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios administratorius, Juodupės parapijos klebonas kun. Aivaras Kecorius būrelį žurnalistų ir kelionių organizatorių, Rokiškio turizmo organizuoto infoturo dalyvių, pasitiko prie bažnyčios tvoros. Kunigas pasakojo, kad pirmoji Onuškio bažnyčia buvo pastatyta apie 1674 metus ant kalniuko, ten, kur dabar yra senosios kapinės, maždaug 100 metrų atstumu nuo dabartinės šventovės.
1774 metais Onuškyje naują medinę bažnyčią ant akmeninių pamatų naujoje vietoje pastatė bajorai Ona ir Konstantinas Kaminskiai. Bažnyčia pastatyta naudojant medines vinis be geležinių sutvirtinimų, jos aukštis iki lubų – 8 metrai, o iki skliauto viršaus – 14,5 metro. Pasak kun. A. Kecoriaus, medinės bažnyčios aukso amžius – Onuškio dvaro bajorų Komarų valdymo laikotarpis. 1892 metais senų lentų altoriai buvo pakeisti naujais barokiniais, kurie buvo atvežti jau pagaminti ir su paveikslais. Didįjį altorių fundavo pats dvarininkas, o šoniniams – suaukojo parapijiečiai.
Pripažinta avarinės būklės
Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, kuriai jau daugiau nei 250 metų, yra valstybės saugomas kultūros paveldo objektas. Saugoma ne tik pati bažnyčia, o visas jos statinių kompleksas, kurį sudaro bažnyčia, varpinė ir sandėlis.
„2017-aisiais bažnyčia buvo pripažinta avarinės būklės. Tačiau niekas neuždraudė joje aukoti šv. Mišių, ir praktiškai iki 2025-ųjų birželio pradžios, iki Tėvo dienos, čia vyko Mišios ir sakramentinis gyvenimas. Galima sakyti, penkerius metus ruošėmės remontui“, – pasakojo kun. A. Kecorius.
Ir ištarė, kad dabar ši bažnyčia prisikėlė antram gyvenimui, nes jeigu nebūtų atsiradęs mecenatas, Ilzenbergo dvaro savininkas Vaidas Barakauskas, kuris panoro funduoti šios šventovės restauraciją, ji, ko gero, būtų paprasčiausiai sugriuvusi. Šventovės restauracija buvo pradėta2023-aisiais.
Stipriai pasikeitusi
Nuo 2023-ųjų Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčiastipriai pasikeitusi: atnaujintas visas fasadas, durys, langai, ledainė, altoriai. Išvežti restauruoti sakykla, suolai, užsakyti nauji vitražai.
„Mecenatas norėjo puošnesnės šventovės, jos langus papuoš šiuolaikiniai vitražai, pratęsiantys bažnyčios ikinografinę temą. Juos kuria vitražistas Nerijus Baublys, kurio vitražai puošia ir Valdovų rūmus“, – pasakojo kun. A. Kecorius.
Pasak jo, šoniniai bažnyčios altoriai buvo tapyti ant lentų skydų, tačiau 1892 metais juos pakeitė nauji mediniai, kurie išliko iki šių dienų. Didysis altorius ypatingas „Nukryžiuotojo“ skulptūra, kuri buvo sukurta 1774-1776 metais pagal Vilniaus Viešpaties Jėzaus trinitorių bažnyčios altoriuje buvusią ir malonėmis garsėjusią „Nukryžiuotojo“ skulptūrą. Pastaroji saugoma Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje. Onuškio „Nukryžiuotasis“ taip pat teikė malones tikintiesiems, ką rodo prie jo kabėję votai.
Kunigas atkreipė dėmesį į atnaujintų bažnyčios durų užraktą su originaliu senoviniu kaištuku, į šventovės dolomito akmens grindis, perkeltas dar iš pirmosios Onuškio bažnyčios. Grindų šonuose – raudonos senovinės plytos, kiek jų neužteko, buvo užsakyta naujų pagal senųjų pavyzdį.
Unikaliausi piešiniai.
Didžiausia Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios vertybė – joje atrasti piešiniai, išskirtiniai Lietuvos bažnyčiose.
Kaip pabrėžė kun. A. Kecorius, jie buvo atrasti 2014 metais šalinant avarinę sienojų būklę – apie šią barokinę tapybą iki remonto nė nežinota, tai paaiškėjo tik kai tinkas kampe išbyrėjo ir pasirodė jos fragmentai.
„Tokio dalyko Lietuvoje daugiau nėra. Manoma, kad Palūšės bažnyčioje galėjo būti kažkas panašaus, tačiau buvo užtepta daugybe sluoksnių dažų ir nėra galimybių atkurti. O čia po tinku viskas gana gerai išliko. Bažnyčios prieangyje nuėmus užkaltą vargonų choro lubos lentą pasimatė, ką išsaugojo oro tarpas.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad 1774-1776 metais nežinomas dailininkas visą bažnyčios vidų išpuošė vėlyvojo baroko stiliaus tapyba, kurią nuo 1888 metų slėpė nendrių ir tinko sluoksnis. Jį pašalinus, atsidengė ornamentai, paaiškėjo, kad centrinę bažnyčios navą puošė nutapyti penki Kristaus kančios paveikslai. Dabar restauruojamas Jėzaus vainikavimo erškėčiais paveikslas“, – pasakojo Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios administratorius.
Pasidomėjus, kokie dažai naudojami, jis sakė, kad yra atlikti sienų tapybos cheminiai tyrimai ir nustatyta, kokios medžiagos, kokie klijai naudoti. Tokie naudojami ir dabar.
Atkuriami potėpis po potėpio
Kai lankėmės Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, darbavosi restauratoriai. Užlipę aukštais pastoliais jie palubėje potėpis po potėpio teptuku atkuria senuosius piešinius. Tai sunku net pastebėti, į akis krenta tik milžiniški pastoliai, žmonės palubėje atrodo kone kaip skruzdėlytės ar beveik nepastebimi.
„Darbas be galo kruopštus ir ilgas. Prie pirmojo piešinio trys restauratoriai darbavosi metus. Vis dėlto tai buvo didžiausias piešinys. Kiek užtruks kitų lubų piešinių atkūrimas – dar niekas negali pasakyti“, – sakė kunigas.
Restauruotas XVIII amžiaus piešinys Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje / Sauliaus Červoko nuotr.
Ir tęsė, kad bažnyčios laiptai buvo betoniniai, nuo amžiaus labai aptrupėję, pradėjus juos tvarkyti pasirodė, kad apačioje buvo akmuo. Kreiptasi į kultūros tarybą, aiškintasi, vyko posėdžiai, surašyta daug protokolų, dabar grįžtama prie akmeninių.
Beje, bažnyčios restauraciją vykdantys statybininkai sakė, kad šis objektas ir jiems labai įdomus ir išskirtinis – dar nebuvę, kad tiek daug kas keistųsi remonto eigoje, kad atsivertų tiek daug naujų klodų.
Sandėlis, ledainė ir varpinė
Infoturo dalyvius labai nustebino apsilankymas prie bažnyčios esančiame sandėlyje, kurio dalis buvo naudojama šiuo tikslu, o kita – kaip buvusio klebono ledainė įvairiems maisto produktams laikyti. Beje, sandėlyje jau stovi restauruoti paveikslai, kurie leidžia įsivaizduoti, kaip atrodys ir visos restauruotos bažnytėlės vidus.
Dabartinė Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios varpinė yra klasicizmo epochos liaudiškos architektūros, dengta keturšlaičiu piramidiniu skardos stogu, virš kurio kyla smailė su kryžiumi-saulute.
„Varpinėje kabėjo 3 įvairaus dydžio varpai. Žinoma, kad 1675 metais vietos bajorai Mlečkos ir Rajeckiai pirmajai Onuškio bažnyčiai dovanojo nedidelį apie 90 kg masės žalvarinį varpą. Antrą varpą nuliejo I. A. Hecelis 1768 metais, o trečias varpas 1814 metais nulietas J. Vernerio firmoje Vilniuje“, – pasakojo kun. A. Kecorius.
Pasak kunigo, Pirmojo pasaulinio karo metais varpų likimas labai painus: jie buvo išvežti, rinktos lėšos jiems pargabenti. Juos pargabenus vietinių gyventojų buvo paslėpti ir išsaugoti. 2008 metais buvo pavogti du varpai, po kelerių metų surastas ir grąžintas bajorų Rajeckių dovanotas varpas. Kunigas patikino, kad surastas varpas kabo varpinėje ir vis dar skambina kviesdamas Mišioms.
Ir žymiausias dvasininkas
Pasiteiravus apie iškiliausius šioje bažnytėlėje tarnavusius kunigus, A. Kecorius sakė, kad Onuškio apylinkėse gimė ir augo, šioje bažnyčioje buvo pakrikštytas ir kitus sakramentus priėmė būsimasis garsus išeivijos vyskupas Antanas Deksnys. Tapęs kunigu, 1931 m. birželio mėnesį jis gimtojoje Onuškio bažnyčioje aukojo savo pirmąsias Mišias.
Popiežius Paulius VI vyskupui pavedė rūpintis Europos lietuvių katalikų sielovada. Jis buvo tikrasis Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, aktyviai dalyvavo jos veikloje, daug rašė spaudoje sielovados klausimais. Vysk. A. Deksnio garbei Bad Viorishofeno miesto aikštė, esanti netoli vyskupo rezidencijos, pavadinta Lietuvių aikšte, jam suteiktas Bad Viorishofeno Garbės piliečio vardas.
Suteikė nacionalinio mecenato vardą
Pasivaikščiojus po rekonstruojamą Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią sukosi mintis, kad Rokiškio rajone gimsta dar vienas labai stiprus turistų traukos objektas – šią medinę bažnytėlę su XVIII amžiaus tapyba reikia pamatyti savo akimis. Deja, kada ji galutinai bus baigta restauruoti, kun. A. Kecorius nė nedrįso spėlioti.
Jis daug kartų sakė padėkos žodžius Ilzenbergo dvaro savininkui Vaidui Barakauskui, kuris panoro funduoti šios šventovės restauraciją ir sukurti tikrą stebuklą – tokių privačių iniciatyvų Lietuvoje nedaug. Pasak kun. A. Kecoriaus, eiliniais sekmadieniais į šv. Mišias šioje bažnyčioje susirenka tik iki dešimties žmonių, tad iš parapijiečių aukų apie tokį stebuklą net nebuvo galima svajoti.
Kas paskatino tam ryžtis, Ilzenbergo dvaro savininko paklausti nepavyko. Beje, žiniasklaidai V. Barakauskas yra teigęs, kad dvaras yra dvasinis, ne tik komercinis projektas, tad jį lydėjo noras išsaugoti, atgaivinti ir aplinkinius objektus. Taip Bažnyčia natūraliai tapo aukojimo objektu. Tai ne tik auka, bet ir ženklas parodyti įvairiapusę dvarų misiją.
Beje, Ilzenbergo dvaro savininkui, verslininkui V. Barakauskui už šią iniciatyvą Vyriausybė pernai suteikė nacionalinio mecenato vardą.
