Gegužės 18 d. Lietuvos Respublikos Seimo Spaudos konferencijų salėje įvyko Seimo narių iniciatyvinės grupės surengta diskusija „Referendumas dėl šeimos sampratos Konstitucijoje: ar leisime tarti žodį Tautai?“. Diskusijoje teisės ekspertai, politikai ir visuomenės atstovai aptarė referendumo teisinį pagrindą, demokratinę reikšmę, Konstitucinio Teismo vaidmenį bei tarptautinės teisės aspektus.
Diskusijojebuvo keliama ir kartu ieškoma atsakymų, kaip nepasiklysti skirtingų valdžių, partijų ir tarptautinių interesų sūkuryje, kai sprendžiami šeimos politikos teisės klausimai; kokios yra patariamojo ir privalomojo referendumo galios bei ribos, kokie yra Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai šeimos politikos klausimais; kodėl negalima ignoruoti Tautos – Lietuvos Respublikos suvereno teisės pasisakyti svarbiausiais Konstitucijos klausimais.
Pirmoje diskusijos dalyje buvo aptariamas bendras politinis kontekstas, aktualios Konstitucijos nuostatos ir galimos išeitys.
Teisinė situacija po Konstitucinio Teismo nutarimo
Teisingumo ministrės žodį perdavė viceministrė Kristina Zamarytė-Sakavičienė. Ji pažymėjo, kad šiandien esame atsidūrę tam tikroje teisinėje aklavietėje. Konstitucinis Teismas 2025-04-17 išaiškino, kad Konstitucijai prieštarauja Civilinio kodekso 3.229 straipsnis tiek, kiek pagal jį partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters. KT nurodė, jog tos pačios lyties asmenų teisė į partnerystę gali būti įgyvendinama kreipiantis į teismą.
Pasak jos, remiantis šiuo nutarimu, vienos lyties poros jau kreipiasi į teismus, siekdamos įteisinti partnerystę. Yra įsiteisėję apie 20 teismų sprendimai, dar panašiai tiek pat bylų yra nagrinėjimo stadijoje. Dalis teismų tokius prašymus tenkina ir įpareigoja registruoti partnerystę valstybiniuose registruose, tačiau praktika išlieka nevienoda. Vieni teismai įpareigoja registruoti partnerystę konkrečiame registre, kiti – kurti registrų funkcionalumus, o kai kurie konstatuoja, kad tokie klausimai apskritai negali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka ir bylą nutraukia.
Anot K. Zamarytės-Sakavičienės, nenuoseklumas teismų sprendimuose atsiranda todėl, kad nėra galiojančios įstatyminės partnerystės registravimo tvarkos. Nors Konstitucinis Teismas panaikino lyčių skirtingumo reikalavimą, bet įstatymo nuostata, kad partnerystė registruojama įstatymų nustatyta tvarka, tebėra galiojanti. Nors LR Seime yra registruoti keli partnerystės projektai, tačiau nė vienas jų iki šiol nėra priimtas. Tokia yra įstatymų leidėjo valia.
Teisingumo ministerija negali savo iniciatyva kurti ar plėsti registro funkcijų, nes pagal Valstybės informacinių išteklių valdymo įstatymą, registras kuriamas įstatymo arba ES reglamento pagrindu, o tam šiuo metu nėra aiškaus įstatyminio pagrindo. Apeidama Seimo valią, Teisingumo ministerija veiktų ultra vires, tai yra, peržengdama savo kompetencijos ribas.
Valstybė priklauso Tautai
Prof. dr. Alvydas Jokubaitis savo pasisakyme analizavo demokratijos, tautos suvereniteto ir žmogaus prigimties santykį šiandienos Lietuvoje. Šiuolaikinėje visuomenėje vis dažniau atmetami absoliutūs principai, o vertybės ir normos laikomos reliatyviomis bei priklausančiomis nuo kintančių visuomenės nuostatų. Tačiau, paradoksalu tai, kad būtent tie, kurie neigia prigimtinę tvarką ar nekintamus principus, šiandien bando remtis tariamais absoliučiais draudimais neleisti Tautai pasisakyti referendumu dėl šeimos sampratos.
Profesorius kritikavo Konstitucinio Teismo nutarimus, kurie palaipsniui bando pakeisti šeimos sampratos aiškinimą ir išplėsti ją už prigimtinės teisės ribų. Jei nėra pripažįstami jokie objektyvūs standartai, tuomet bet kuri norma gali būti lengvai keičiama pagal dominuojančią politinę ar ideologinę valią. Dėl to visuomenėje nyksta aiški riba tarp to, kas laikoma normalu ir nenormalu.
A. Jokubaitis teigė, kad žvelgiant grynai formaliai ir abstrakčiai, suverenas yra lietuvių tauta. Tačiau žiūrint konkrečiai ir realiai mus valdo mūsų išrinkti reprezentantai, kuriuos galima vadinti valdančiaisiais. Formaliai valdžią turi tauta, bet realiai valstybė dabar yra konkrečių valdančių asmenų ir partijų rankose. Referendumas, jo nuomone, yra viena iš nedaugelio priemonių, leidžiančių piliečiams tiesiogiai priminti apie savo, kaip suvereno, vaidmenį valstybėje. Todėl bet kokie bandymai riboti referendumą ar teigti, jog egzistuoja aukštesni už Tautos valią principai, kelia grėsmę pačiai demokratijos sampratai.
Esant bet kokiam išoriniam politiniam spaudimui, ypač Europos Sąjungos institucijų ar tarptautinių veikėjų įtakai, kyla pavojus, kad sprendimai bus priimami ne piliečių, o siaurų politinių ar transnacionalinių grupių vardu.
Patariamojo referendumo dėl šeimos sampratos klausimas yra itin svarbus. Lietuva šiandien susiduria su pasirinkimu tarp prigimtinės teisės sampratos ir požiūrio, kad žmogaus bei visuomenės normos gali būti nevaržomai konstruojamos. Nors toks referendumas kelia ir nemažai rizikų bei įtampų, profesorius mano, kad tik tiesioginis Tautos balsas gali parodyti, kokiais principais Lietuvos visuomenė nori grįsti savo ateitį.
Referendumas kaip tautos suvereniteto išraiška
Konstitucinės teisės žinovas doc. dr. Vaidotas A. Vaičaitis savo pasisakyme pabrėžė, kad „referendumas pagal Konstituciją yra tiesioginis tautos suvereniteto pasireiškimas, turintis sprendžiamąją galią, nes jame sprendžiami svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai. Todėl referendumo konstitucinio įstatymo nuostata, kad Seimas per mėnesį nuo patariamojo referendumo rezultatų paskelbimo turi apsvarstyti „pateiktą sprendimą“ ir „piliečių pareikštos valios įgyvendinimo klausimą”, nesuteikia Seimui teisės neįgyvendinti jo metu priimto sprendimo.“
Pasak V. A. Vaičaičio, LR Konstitucija, įstatymų leidėjas gali numatyti „patariamojo” referendumo institutą, kurio metu sprendimui priimti yra numatyta mažesnė rinkėjų dauguma nei privalomajam referendumui ir kurio įsigaliojimui dar reikia teisėkūros sprendimų. Patariamuoju referendumu priimtus sprendimus Seimas ir/ar kitos valstybės institucijos privalo įgyvendinti, nes pagal Konstituciją bet kuris referendumas – patariamasis ar privalomasis, yra tiesioginis tautos suvereniteto pasireiškimas, turintis sprendžiamąją galią.
Įstatymų leidėjas taip pat privalo įstatymiškai sureguliuoti ir Konstitucijoje numatyto plebiscito, kaip piliečių valios, institutą, kurio metu valstybės ir savivaldos institucijos galėtų atsiklausti piliečių įvairiais svarbiais visuomenės klausimais.
Šeimos samprata ir asmens teisė į privatų gyvenimą
Advokatė prof. dr. Liudvika Meškauskaitė savo pasisakyme pabrėžė būtinybę skirti šeimos, kaip konstitucinės vertybės (sąvokos) suvokimą nuo asmens teisės į privatų gyvenimą sąvokos. Pastaroji yra žymiai platesnė ir apima įvairias asmeninio gyvenimo formas, įskaitant ir dviejų tos pačios lyties asmenų bendrą gyvenimą. Tačiau šeima, kaip konstitucinė vertybė, yra specifinė pirmiausia dėl to, kad šeima yra valstybės pagrindas ir šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš trijų dalykų: santuokos, motinystės, tėvystės.
Profesorė pažymėjo, kad per paskutiniuosius 15 metų Konstitucinis teismas savo trimis nutarimais iš esmės pakeitė Konstitucijos 38 straipsnio prasmę. 2011 m. KT pasakė, kad šeima nebūtinai kyla iš santuokos, užtenka emocinių ryšių, vėliau, kad šeima yra lyčiai neutrali – t. y. šeimos instituto neapibrėžtumą dar labiau pagilino ir, galiausiai, 2025 m. balandžio 17 d. paskelbė, kad iš Konstitucijos kyla reikalavimas įteisinti vienalytę partnerystę ir davė įsakmius nurodymus Seimui bei teismams įteisinti tos pačios lyties asmenų porų partnerystę. Taigi, šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas iš esmės partnerystę prilygino santuokai.
Pasak L. Meškauskaitės, būtent toks KT aktyvizmas, t. y. savęs pastatymas virš Konstitucijos, įstatymų leidžiamosios valdžios funkcijų uzurpavimas bei invazija į teismų darbą ir buvo tas paskutinis lašas, kuris paskatino didelę dalį Seimo narių atsiklausti Tautos nuomonės tokiu svarbiu klausimu – kaip Konstitucijoje turi būti apibrėžta šeima.
Prof. dr. L. Meškauskaitė taip pat pabrėžė, kad referendumas neprieštarauja nei Lietuvos Konstitucijai, nei Europos Sąjungos teisei, nes šeimos instituto apibrėžimas išlieka nacionalinės teisės kompetencijoje.
„Esu giliai įsitikinusi, kad patariamasis referendumas galėtų ne tik sutelkti Tautą bet taip pat ir įkvėpti žmones aktyviau dalyvauti politiniuose procesuose, labiau pasitikėti savo šalies politine sistema. Žmonės pagaliau galėtų įsitikinti, kad jų balsas yra girdimas, ir tai pasitarnautų, kaip tiesioginės demokratijos išraiška,“ – baigdama savo pasisakymą sakė prof. dr. L. Meškauskaitė.
Tarptautinės teisės aspektai
Tarptautinės teisės ekspertė prof. dr. Violeta Vasiliauskienė pažymėjo, kad Europos Sąjunga neturi kompetencijos apibrėžti šeimos sampratos, ši sritis išskirtinai išlieka valstybių narių nacionalinės teisės reguliavimo dalimi. Ji pažymėjo, kad tai pripažįstama tiek akademinėje doktrinoje, tiek ES institucijų praktikoje.
Prof. dr. V. Vasiliauskienė atkreipė dėmesį į 2026 m. balandžio 15 d. grupės Europos Parlamento narių laišką Europos Komisijos pirmininkei Ursulai von der Leyen, kuriame Komisija buvo raginama daryti spaudimą Lietuvos politikams, kad šie sustabdytų referendumą dėl šeimos apibrėžimo mūsų pačių Konstitucijoje.
„Pagalvokite, ką tai reiškia. Lietuvos parlamentarai nori užduoti Lietuvos piliečiams paprastą klausimą: ar sutinkate, kad Konstitucijoje būtų nurodyta, jog šeimos santykiai kyla iš vyro ir moters santuokos, taip pat iš motinystės ir tėvystės? Ir dar prieš mūsų parlamentui baigiant diskusijas Briuselyje yra prašoma mus sustabdyti.
Tai nėra teisinė intervencija. Nėra pažeidžiama jokia ES teisės norma. Tai grynas politinis spaudimas — ir tai, kad jie pajuto poreikį jį daryti, pasako šį tą svarbaus: jie žino, kad teisiniai argumentai nėra jų pusėje,“ – sakė tarptautinės teisės ekspertė prof. V. Vasiliauskienė.
Profesorė atkreipė dėmesį, kad ES pagrindinių teisių chartija teisę tuoktis ir kurti šeimą sieja su nacionalinių įstatymų taikymu, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai vengia perimti valstybių kompetenciją šeimos teisės srityje. Net ir nagrinėdamas tos pačios lyties porų klausimus, teismas yra pabrėžęs, kad tokie sprendimai taikomi atsižvelgiant į konkrečius ES teisės kontekstus, o šeimos statusą toliau reguliuoja nacionalinė teisė.
„Galbūt kai kurie pasakys: o kaip dėl visų JT konferencijų, visų deklaracijų apie „įvairias šeimos formas“? Ar tai neparodo, kad teisė keičiasi? Ne, ir štai kodėl. Frazė – „egzistuoja įvairios šeimos formos“ – jau trisdešimt metų įtraukiama į JT konferencijų dokumentus, tačiau kiekvieną kartą nemažai valstybių oficialiai pareikšdavo išlygas, išreikšdamos susirūpinimą dėl to, kaip bus aiškinama sąvoka „šeima“. Per trisdešimt metų Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nė karto nepriėmė šios frazės konsensuso pagrindu.“ – sakė prof. dr. V. Vasiliauskienė.
Pasak teisininkės, bandymai daryti politinį spaudimą Lietuvai šeimos politikos klausimais neturi teisinio pagrindo, nes pati ES teisė šeimos sampratos apibrėžimą palieka valstybių narių kompetencijai.
Diskusijos iniciatorių žodis
Diskusijoje pasisakę jos iniciatoriai Seimo nariai pabrėžė, kad referendumo iniciatyva siekiama ne gilinti visuomenės susipriešinimą, o suteikti patiems piliečiams galimybę tiesiogiai išreikšti savo valią.
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė Ligita Girskienė teigė nesuprantanti, „kodėl tam tikra visuomenės dalis taip bijo patariamojo referendumo dėl šeimos sampratos. Jau nuo idėjos paskelbimo daro viską, kad jis neįvyktų. Nustokime ginčytis teismuose, posėdžių salėse, mitinguose ir paklauskime Tautos kokiai Šeimos sąvokai jie pritaria.”
Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Sinica pastebėjo, kad ,,gyvename keistu laiku, kai Konstitucinis Teismas leido sau atimti sprendimo galią tiek iš Seimo, tiek iš pačios Tautos. Tuo jis peržengė savo įgaliojimus pagal tą pačią Konstituciją. Turime padaryti ką galime, kad sprendimai grįžtų į piliečių ir į jų renkamų atstovų rankas. Šeimos klausimu referendumas šiandien yra vienintelis realus būdas tai padaryti.“
TS-LKD atstovas Audronius Ažubalis teigė, kad galbūt, kai kas „tokį siūlymą gali vertinti kaip nuomonės apklausą už valstybės lėšas, tačiau Lietuvos istorijoje jau turime precedentą, kai tiesioginis Tautos apsisprendimas buvo pasitelktas sprendžiant valstybei esminį klausimą. 1991 m. vasario 9 d. vykęs plebiscitas buvo surengtas siekiant užbėgti už akių SSRS vadovybės 1991 m. kovo 17 d. referendumui dėl naujosios SSRS konstitucijos, kuri Lietuvoje būtų darkart įteisinusi sovietinės respublikos statusą. Daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų pasisakė už nepriklausomą demokratinę Respubliką, o šis sprendimas tapo ne tik politiniu atsaku į bandymus teisinėmis priemonėmis išlaikyti Lietuvą SSRS sudėtyje, bet ir konstituciniu bei politiniu pagrindu tolesniam nepriklausomos valstybės augimui. Šiandien drąsiai galima lyginti 1991 m. vasario 9 d. vykusį plebiscitą su patariamuoju referendumu, kurį esam pasiruošę organizuoti šiandien, nes Tautos būtų atsiklausiama ne mažesnės svarbos reikalu dėl valstybės ir visuomenės pagrindo – šeimos.”.
Antroje diskusijos dalyje vyko atvira diskusija, į kurią buvo pakviesti įsitraukti visi diskusijos klausytojai ir dalyviai.
Visą diskusiją galite peržiūrėti ir perklausyti.
