Primityvus sovietinis ateizmas bandydavo įvairiais būdais pasityčioti iš krikščionių tikėjimo. Vienas iš būdų – paaiškinti, kad tikėjimas yra ne tik antimoksliškas, bet ir silpnaprotiškas. Pavyzdžiui, tikėjimas, kad Dievas yra trijuose asmenyse, tai tiesiog psichikos sutrikimas, registruotas kaip sunki liga, vadinama asmenybės susidvejinimu.
Bet kalbėsiu ne apie ateizmo psichikos problemas, kalbėsiu apie visai sveikus žmones ir jų norus, o kartais – pareigas būti tuo, nebūtinai parašyta „popieriuose“. Ir jokia čia paslaptis, jokia čia liga, kad kiekvienas iš mūsų nuo vaikystės svajojome persikūnyti į kokį nors teigiamą literatūros ar kino personažą. Tai dažniausiai nepavykdavo. Gudresni vaikai išsigalvodavo kažką, kuo norėtų būti ar su kuo bendrauti. Pamenate tokį Karlsoną nuo stogo, kurio formaliai nebuvo, bet… apie jį knygos ir filmai.
Portugalijoje gyvenęs berniukas, „popieriuose“ įrašytas kaip Fernando Antonio Nogueira de Seabra Pessoa, vaikystėje ėmė rašyti laiškus savo įsivaizduojamam draugui Chevalier de Pas, įsijausdamas į tai, kad draugas buvo jis pats, tik kitoje vietoje ir… kažkaip kitoks. Kukli pradžia, vėliau tapusi kūrybos forma. 1935 metais Lisabonoje miręs didis portugalų poetas bei rašytojas Fernando Pessoa paliko kalnus rankraščių bei eilėraščių, kuriuos parašė Ricardo Reisas, Alberto Caeiro ir Alvaro de Camposas, ir dar daug kitų, nors viską rašė jis pats.
Iki šiol net nežinoma, kiek pseudonimų buvo susikūręs rašytojas – manoma, kad apie šimtą, bet gal daugiau, nes iki šiol niekas iki galo nepatikrino, kurie, neva, gaudavę Pessoa laiškus, buvo tikri, kurie – išgalvoti, net kurių straipsnių žurnaluose autoriai yra tiesiog jo slapyvardžiai. Literatūros tyrinėtojų darbas tęsiasi jau beveik šimtą metų. Pagalvokite, jei tuo metu būtų egzistavęs koks „Facebook“, Fernando galėjo sukurti neįtikėtiną kūrybos įvairovės imperiją.
„Nuo pat vaikystės, – rašė Pessoa viename iš savo paskutinių laiškų, – jaučiau poreikį praplėsti pasaulį išgalvotomis asmenybėmis… Šiandien aš neturiu asmenybės; aš padalinau visą savo žmogiškumą įvairiems autoriams, kuriems tarnavau kaip literatūros vykdytojas.“ Caeiro buvo piemuo, kaimo žmogus; de Camposas buvo nevykęs inžinierius ir giriamas, nors prieštaringai vertinamas poetas; o Reisas buvo „klasikinio sukirpimo“ gydytojas, ištremtas į Braziliją…
Personažų būryje būta racionalių filosofų ir pamišusių astrologų, vieni personažai savo valia kurdavo dar kitus. Visi gyvena savo įtikinamai pilnavertį gyvenimą, tarytum parodydami, kad savo kūryboje kiekvienas iš mūsų yra laisvas išsivaduoti iš savo kasdienės būties ir, be jokio „pavažiavusio stogo“, gyventi kitokį gyvenimą. Pessoa buvo neįtikėtinai produktyvus savo išmonėse, nekilo noras drausti jo kūrybą kaip pavojingą „normaliems žmonėms“.
Ciceronas Romos laikais sugalvojo tokį asmenybės susidvejinimą pavadinti alter ego – alternatyviu žmogumi. Ne paslaptis, kad literatūros pasaulis pilnas visokių alter ego pavidalų. Dėl labai įvairių motyvų. Seserys Brontë slapyvardžiais „pakeitė lytį“, manydamos, kad vyriški autorių vardai pritrauks rimtesnius skaitytojus. Kai kas norėjo tiesiog pasislapstyti, atrodyti labiau europiečiais ar neeuropiečiais, kai kam savos pavardės atrodė nelabai…
Siaubo fantastikos meistras Stephenas Kingas parašė septynis romanus kaip Richardas Bachmanas, kuris buvo visai kitoks rašytojas nei įprasta Kingą skaitančiai publikai. Žymusis literatūros pokštininkas Kurtas Vonnegutas išugdė alter ego, vadinamą Kilgore Trout, – siaubingai nevykusį rašytoją, kurio šimtas romanų yra visiškos nesėkmės, nors tai ir nepanašu į sėkmingą paties Vonneguto kūrybos kelią. 1985 metais „The New York Times“ pranešė apie romanisto ir jo alter ego „susitikimą“, surengtą televizijos programai. Vonnegutas atrodė laimingas susitikęs… su savimi.
Jau minėtas Fernando Pessoa taip sėkmingai paleido į pasaulį savo „kūrinius“, kad vienas jų – Ricardas Reisas – susilaukė net savo biografijos leidimo. Ją išleido jau kitas rašytojas – José Saramago, subtiliai pavertęs vieną iš Pessoa slapyvardžių visai nepriklausomai gyvenančia asmenybe.
Prisipažinsiu, savo, kaip šiokio tokio rašytojo, gyvenime turėjau apie dešimtį slapyvardžių. Atskleisiu paslaptį – Vidas Vakaris, Kastytis Kovas, Viktoras Varnas buvau aš. Buvau todėl, kad anais Sąjūdžio laikais ir nepriklausomybės pradžioje reikėjo „daryti vaizdą“, jog savo laikraščiuose ir žurnaluose turime daug daug autorių, galinčių rašyti bet kokia tema. Buvau ir vedamųjų Apžvalgininkas, ir televizijos laidų kritikas Žiūraitis, net pasakas sekęs Senelis Ruonelis… ai, visko nesakysiu. Buvo labai įdomu, bet nesu toks talentingas kaip Fernando – skaitytojai yra pastebėję, kad Kovas rašo labai panašiai kaip Vareikis…
