„Visa, kas sukurta, turi būti pripažinta, puoselėjama ir saugoma, vertinama ir plėtojama. Tik per dėkingumą už kūriniją galime suvokti ją kaip dovaną. Tik pripažinę mums suteiktą dovaną, natūraliai imsime ja rūpintis.“ Šie žodžiai – iš kardinolo Pietro Parolino minčių, pateiktų knygoje „Mes patys esame Evangelija“ („Siamo noi il Vangelo“), kurią išleido „Katalikiškosios leidybos skatinimo asociacija“ (Associazione Editoriale Promozione Cattolica, AEPC), įsikūrusi Vigodarcėje, netoli Padujos.
„Pavadinimas kilo iš Dievo tarno Elio Dalla Costos (Elijo Dala Kostos) minties; jį kardinolas Parolinas nuo vaikystės laiko įkvėpimo šaltiniu savo tarnystei“, – paaiškino leidyklos vadovas Luciano Lincetto (Lučianas Linčetas). Pratarmę parašė kunigas Sergio Mercanzinas (Serdžas Merkanzinas), Ekumeninio centro „Russia Ecumenica“ (Centro Russia Ecumenica) įkūrėjas.
Įvadą parašė žurnalistė Romina Gobbo (Romina Gobo), kuriai kardinolas Parolinas davė pirmąjį interviu po to, kai popiežius Pranciškus paskyrė jį Vatikano valstybės sekretoriumi. Ji taip pat redagavo naujausius tekstus, o ankstesnius tekstus parengė Martina Luise (Martina Luizė).
Knygoje pateikiama apie 400 puslapių apmąstymų, surinktų iš homilijų, interviu ir raštų įvairiomis temomis. Pirmiausia pabrėžiama taikos būtinybė. Pasaulis raginamas sudėti ginklus ir grįžti prie diplomatinio kelio, laikantis Šventojo Sosto pavyzdžio, kuris vadovaujasi principu „daug daryti, mažai kalbėti“. Taip pat daug dėmesio skiriama vargšų padėčiai ir gyvybės apsaugai. Išreiškiamas artumas smurtą patiriančioms moterims, vadinamoms kančios liudytojomis.
Kitos nagrinėjamos socialinės temos – kalėjimų klausimas, prieiga prie geriamojo vandens visiems, santykiai su kitomis religijomis, dėmesys mažumoms, teisingesnė ekonominė sistema. Kardinolui svarbus jaunimo ugdymas. Žurnalistai raginami ieškoti tiesos. Knygoje taip pat pateikiama vyskupo Giuliano Brugnotto (Džuliano Brunoto), Vičencos vyskupo, vyskupo šventimų Mišių homilija; ši vyskupija yra Parolino tėviškė.
Pavyzdžiai, į kuriuos raginama lygiuotis, yra Motina Teresė, šventoji Bachita, šventoji Maria Bertilla Boscardin (Marija Bertila Boskardin), taip pat kardinolas Costa. Ir, žinoma, šventasis Pranciškus Asyžietis, vadinamas „maištaujančiuoju broliu“.
Knygoje taip pat apibrėžiamos savybės, kurias turėtų turėti kunigai, vyskupai ir apaštaliniai nuncijai. Gausu popiežių citatų – nuo popiežiaus Pijaus X, vadinamo „įsimylėjusiu Dievą“, iki Jono XXIII su enciklika Pacem in terris, taip pat minimi Paulius VI, Jonas Paulius I, kurio vardu pavadintam Vatikano fondui vadovauja kardinolas Parolinas, Jonas Paulius II, Benediktas XVI, PPranciškus ir Leonas XIV su savo šūkiu „Nuginkluoti žodžius“ (it. „Disarmare le parole“).“
Paskutinėje, gruodžio 31-osios refleksijoje, kardinolas kalba apie savo pareigas Valstybės sekretoriaus poste, kurias jis laiko „malone, nes būti šalia Petro įpėdinio, stiprinant brolius tikėjime ir išlaikant jų vienybę Bažnyčioje, yra didelė Viešpaties dovana“. Knygą užbaigia kunigo Alvaro Grammatica (Alvaro Gramatikos) iš bendruomenės „Koinonia Giovanni Battista“ ir Vatikano žurnalisto Raffaele Luise (Rafaelės Luizės) liudijimai.
Paklausta, kodėl pasirinktas pavadinimas „Mes patys esame Evangelija“, žurnalistė Gobbo paaiškino, kad jis remiasi Dievo tarno Costos, buvusio Florencijos arkivyskupo, žodžiais.
Atsakydama į klausimą, kokia Evangelija atsiskleidžia knygoje, ji teigė, kad tai vientisas minčių tęstinumas, pagrįstas Evangelija ir Bažnyčios socialiniu mokymu. Pasak jos, kardinolas Parolinas yra diplomatas, tačiau išlieka kunigu, nes yra susijęs su tikėjimo šaltiniu – susitikimu su Jėzumi, kuris „nušviečia tikrovę ir moko meilės civilizacijos“. Ji taip pat pabrėžė, kad žmogaus esmė yra meilė, o tikrumas kyla iš krikščioniškojo apreiškimo.
Kalbėdama apie kardinolo diplomatinės veiklos pagrindus, Gobbo pabrėžė, kad ši diplomatija turi būti susitikimo diplomatija, kuri klausosi su nuolankumu, veikia su užuojauta ir siekia bendrojo gėrio. Centre yra žmogus ir jo teisės, su kuriomis susijusios ir kitų pareigos. Jei šis abipusis pripažinimas egzistuoja, įsitvirtina taika, priešingu atveju kyla karas.
Ji taip pat pabrėžė Vatikano diplomatijos vaidmenį, kuris, bendradarbiaudamas su valstybių atstovais, siekia skatinti žmogaus orumą, ginti pažeidžiamuosius ir kurti tiltus ten, kur galėtų vyrauti nepasitikėjimas.
„Tikiuosi, kad Šventasis Sostas ir valstybių atstovai galės žengti pirmyn kartu, įkvėpti vilties ir popiežiaus Leono XIV vizijos, kuri pabrėžia būtinybę susitikti, kalbėtis ir derėtis. Kad galėtume atsakyti į Šventojo Tėvo kvietimą ir tapti tais, kurie sėja taiką, o ne tais, kurie reikalauja aukų“, – sakoma knygoje.
Apibendrindama kardinolo portretą, Gobbo pažymėjo, kad jam svarbi nuostata „daug daryti, mažai kalbėti“, kuri yra posakis, kilęs iš popiežiaus Aleksandro VII ir, pasak jos, šiandien itin aktualus karo akivaizdoje. Taika, kaip pabrėžiama knygoje, yra teisingumo vaisius, o ne vien gero elgesio pasekmė.
Kardinolas Parolinas taip pat prisimena savo ankstyvą susitikimą su Costa, kuris jam paliko gilų įspūdį. Pasak jo, tai buvo patraukli ir įkvepianti asmenybė, kurios gyvenimo pagrindas buvo Dievas. Šis tikėjimas skatino jį visiškai atsidėti žmonėms – ne tik dvasine, bet ir materialine prasme, ką liudija jo veikla per du pasaulinius karus, pagalba persekiojamiems žydams ir rūpestis vargstančiaisiais.
„Jis buvo kunigas, vyskupas, kardinolas, uolus tarnaudamas Dievui ir artimui. Žinau, kad žodis „uolus“ šiandien kai kam kelia nepatogumų, bet aš pats norėčiau būti toks kunigas, vyskupas ir kardinolas, ir linkėčiau to visiems savo broliams“, – rašoma knygoje.
