Psichiatro ir teologo mintys apie ekonomiką.
Terminą „seksualinė dešinė“ galima išvesti iš italų filosofo Augusto del Noce pastebėjimo , padaryto dar 1970 -ais metais. Mąstytojas rašė, jog kairiosios partijos seksualinės revoliucijos metais Vakaruose ėmė kovoti nebe prieš ekonominę, tačiau prieš seksualinę priespaudą. Pastaroji joms reiškė krikščioniškos moralės siūlomą seksualinio instinkto suvaldymą. Tais „68-aisiais” metais buvo kovojama už sekso be santuokos, kontracepcijos, abortų ir homoseksualių santykių laisvę – o dabar prie šio „paketo“ prisidėjo laisvė pasirinkti savo gimtį („gender“).
Jei aštuntajame XX a. dešimtmetyje prieš „seksualinę priespaudą“ kovojo pagrindinai kairiojo politinio spektro partijos, tai XXI a. prieš ją kovoja jau ir dešinieji. Tradicines vertybes ginanti Viktoro Orbano Fides partija priskiriama „kraštutinei dešinei“, nes „nekraštutinė“ dešinė tokių vertybių negina. Trumpumo dėlei Orbano partiją priskirkime „seksualinei dešinei“.
Kaip dabar kalba daug komentatorių, Vengrijoje laimėjo ne vertybių, bet duonos troškimas. Ekonomika smuko, buvo aiškiai matomos korupcinės Orbano valdžios schemos, o po Magyaro pergalės Budapešte girdėjosi garsūs skandavimas „rusai lauk!“ Savo proputiniška laikysena Orbanas tradicines vertybes aiškiai diskreditavo, kaip jas diskredituoja ir pats Putinas. Dabar jei tu už šeimą, tai ir už Putiną, ir esi „kraštutinis dešinysis“.
Visgi problema ta, kad tikros, „ekonominės“ kairės mūsų dienomis neliko. Liko tik „seksualinė kairė“. Dešiniosios partijos istoriškai nelabai domėjo socialiniu teisingumu. Krikščioniškomis save laikiusios partijos kunigą Jurgį Matulaitį, dėl jo susirūpinimo darbininkų teisėmis savo laiku vadino socialistu ir komunistu. Tačiau verta pastebėti, jog palaimintasis Matulaitis dėstė ir vystė Katalikų Bažnyčios socialinę doktriną. Ji, kaip yra pastebėjęs vienas Lotynų Amerikos vyskupas, nėra nei dešinė, nei kairė – tačiau „iš viršaus“.
Entuziazmo įgyvendinti šią doktriną, regis, trūksta ir mūsų krikščioniškąsioms Lietuvos partijoms. Sekti Bažnyčios socialine doktrina reikštų rūpintis pensijomis, mažai uždirbančiais, įvairių „igničių“ monopoliais ir elektros kainomis, dabar dar ir benzino… Suprantama, nelengvi tai klausimai ir lengviau apie juos kalbėti nei įveikti. Reikalingi rimti krikščioniškai orientuoti ekonomistai. Taip pat ir politiniai protai.
Nors kairiosios partijos ėmė kovoti prieš seksualinę „priespaudą“, ir jose ne visi žmonės pasirašo po Markso ir Engelso propaguoto šeimos kaip privačios nuosavybės šaltinio sugriovimu.
Gal net nėra paskaitę, kad Engelsas pirmuoju kapitalistu laikė vyrą, proletaru – žmoną ir vaikus, ir tam, kad panaikinti privačią nuosavybę kuriant komunizmą, pirma reikėjo sunaikinti šeimą. Šie ketinimai nebuvo ir labai aiškiai matomi marksizmo istorijoje – nebent groteskiškais bolševikų diktatūros laikais, kurie greitai pasibaigė. Kad feminizmo motina Simone de Beauvoir mąstė gana panašiai irgi yra mažokai žinoma. Visgi vaikai, santuoka, ir jei kartais ir antroji, ir tarp socialdemokratų tebėra nemažai kam vertintinas dalykas. Taip pat ir kitose partijose esama žmonių, kurie nelaiko savęs „seksualinės kairės“ atstovais, nors tokiais juos būti reikalauja Briuselio komisarai.
Tokiais būti Europa reikalauja ir iš konservatyvių partijų. Žinoma, šios partijos „seksualinei dešinei“ savęs nepriskiria – tokiu terminu pagerbiami tik „radikalūs dešinieji“. Naudojantis Orbano, slovakų Fico ar vokiečių ADF prorusiškumu, bet kas pasisakantis prieš homoseksualias santuokas, įvaikinimą ir gender ideologiją, yra pravardžiuojamas „kraštutiniu dešiniuoju“.
Taigi – Putino draugu, nors Putiną su dešiniąją politika gretinti neatrodo labai teisinga. „Kraštutinio dešiniojo“ šūkį gadina tokie asmenys kaip buvęs ar esamas Lenkijos prezidentai ar už šeimos vertybes pasisakanti Georgia Meloni. Išrinkta Italijos premjere, ji išdidžiai skelbė, kad yra ji „moteris, motina, Georgia, italė ir krikščionė.“ Tokie dalykai yra išties kraštutiniai mūsų politiškai korektiškomis dienomis! Tikrai keista, kad Meloni su Putinu nedraugauja…
Tačiau jei seksrevoliucijos laikais tik politinė kairė tapo „seksualine kaire“, tai dabar ir politinė dešinė jau yra „seksualinė kairė“. Prieš kelis dešimtmečius dešiniųjų partijų poziciją seksualumo klausimais dar buvo galima apibūdinti kaip dešiniąją, tačiau dabar to padaryti nebėra galima. Šeimos siejimas su santuoka, vaiko teisės gynimas turėti ir tėvą ir motiną ir pagaliau teiginys, kad buvimą vyru ar moterimi lemia ne „gilus jausmas“ o žmogaus biologija – visi taip galvojantys politikai laikomi praranda garbingą „nuosaikaus dešiniojo“ titulą. O kas turi drąsos būti paskelbtas „radikaliu“ proputinišku ekstremistu?
Yra kelios Orbano pralaimėjimo priežastys. Vengrams įgriso jo susisiejimas su rusais, galimai dar ir jų korumpuotam. Briuselis suspendavo paramą, valstybės valdymas rėmėsi nepotizmu, ekonomika stagnavo. Šiaip jau gera jo šeimos politika stojo dėl dviejų priežasčių. Viena, per daug jau Orbanas savo draugystę su Putinu dengė meile šeimai. Negryna tokia meilė. Tačiau antroji priežastis yra, regis, svarbi ir mums. Kaip minėjo situacijos analitikai, tradicinių vertybių gynimas neatsvėrė nusivylimo dėl krentančio pragyvenimo lygio. Duona pasirodė esanti vertesnė už vertybes.
Orbanas vykdė „seksualinės dešinės“ politiką, Briuselio linija priklauso „seksualinei kairei“, tad abiem atvejais neliko „ekonominės kairės“. Tačiau ją gina Bažnyčios socialinė doktrina! Labai verta į tai atkreipti dėmesį. Ar nereikėtų mūsų krikščioniškųjų partijų programose pirmiausia kalbėti apie duoną, o apie vertybes – eilute žemiau?
Be jokios abejonės, Europai skaldant pamatą ant kurio stovi valstybės gerovė – t.y. naikinant normalią žmogaus kaip vyro arba moters sampratą – einama chaoso, tragedijų asmeniniuose ir šeimų gyvenimuose link, ir pasipriešinti šiai destrukcijai, ko ir nuoširdžiai siekia krikščioniškoji politika, yra labai svarbu. Į mūsų, sutrikusių ir nebežinančių kuo esame vietą veržliai įsijungia Vilniaus gatvėse elektriniais dviračiais važinėjantys europietiško veido, gana inteligentiškai atrodantys žmonės, ir jei pakviesime jų šeimas į Lietuvą, tai ir šalies išlikimo galimybė taps nebeaiški.
Šia prasme viena krikščioniškųjų partijų aiškiai kalba apie neribotos imigracijos pavojus, ir šis kalbėjimas, ačiū Dievui, gali tikrai padidinti jos populiarumą. Kylanti imigracija ir žlunganti demografija išties yra Lietuvos duobkasio scenarijus. Tačiau mano manymu, už vertybes žmonės balsuos tada, kada į vertybes bus įtraukta ir duona.
Pažiūrėkime į žymių Lietuvos intelektualų sukurtą „Pilnutinės demokratijos“ viziją. Šios valstybės pagrindų gairės pokario metais, išeivijoje, buvo parašytos remiantis prieš karą skelbtomis St. Šaklauskio, A. Maceinos ir kitų autoritetų mintimis, numatant galimybę principus pritaikyti Lietuvai išsivadavus. Laisvės laukti reikėjo keturiasdešimt metų, tačiau gairės neatrodo pasenusios. Jos tvirtai remiasi Bažnyčios socialine doktrina ir „duonai“ – valstybės valdymui, ekonominams santykiams – skiria ypatingai svarbų vaidmenį.
už vertybes žmonės balsuos tada, kada į vertybes bus įtraukta ir duona.
Taip, pradedama nuo skyriaus apie demokratiją ir kultūrą, tačiau antrajame, ilgiausiame vizijos skyriuje kalbama apie ekonominę tvarką. Be abejonės, tada dar sunku buvo įsivaizduoti, kad Lietuvoje turėsime galvoti kas yra vyras ir kas moteris, kad vaikus bus galima pasigaminti nusipirkus donoro spermos, ir taip toliau – tad skyrius apie šeimą „Pilnutinėje demokratijoje“ santykinai trumpas. Dar buvo aišku, kas yra šeima. Tačiau jei dabar ir nebeaišku, ir labai pagrįstai krikščioniškose partijose mes tai aiškiname, vis dėlto rinkėjų daugumai dar svarbesnė yra duona.
Jei šeimą Briuselis toliau trins nuo žemės paviršiaus bet duos duonos – ar sutiksime su tokia destrukcija? Gal nepilnai, išties yra daug žmonių matančių, kad šeima yra valstybės pamatas. Tačiau duona (geros mašinos, atostogos, namai, karjeros ir algos) labai vilioja. „Gal galima išlaviruoti kaip nors“, galvoja gal ne vienas rinkėjas. „Tiek to, kad užsienyje jaunus vyrus daktarai kastruoja mėgindami juos išgydyti nuo lyties susimaišymo –pas mus tokių dar nėra, gal taip blogai nebus – o gal tai tik „vertybininkų skleidžiami gandai – o gyvenimas gerėja, būkime „europiečiai!“
Indai ir pakistaniečiai su „Wolto“ kuprinėmis šaligatviuose? O ką gi, ne rusai, važinėja draugiškai, ne taip, kaip mes post-totalitariniai lietuviai, tokie gana ramūs – gerai, kad mums dirba! Mečetės Vilniuje nepastatysime, šeimų jiems neleisime atsivežti – ir tvarka! Ir duonos bus.
Tačiau ne veltui savo enciklikoje „Rerum novarum“ Popiežius Leonas XIII 1881 metais ėmėsi ginti darbo žmonių teises. Toks terminas išties skamba kaip kokio Markso žodžiai, ir ne atsitiktinai Palaimintasis Jurgis Matulaitis, dėstęs Bažnyčios socialinę doktriną, buvo vadinamas „Raudonuoju Vyskupu“. Šie iškilūs katalikų protai matė, kad Bažnyčia vėlavo ir ją ekonominio teisingumo lauke ją aplenkė socializmo ir komunizmo ideologai. Beje, ir sėkmingos žemės reformos kūrėjas prieškario Lietuvoje, prelatas Mykolas Krupavičius buvo vadinamas kunigu, apsimetusiu bolševiku. Bet jis parodė, kad ne tik žmogus, bet ir Dievas mėgsta teisybę – vadinasi, Bažnyčia verta pagarbos.
Kairiosioms partijoms ėmus kovoti nebe prieš ekonominę, bet prieš seksualinę „priespaudą“, krikščioniškosios partijos galėtų pasekti pal. Matulaičio ir prel. Krupavičiaus pavyzdžiu. Taip pat Pijaus XI ir Jono Pauliaus II-ojo – komunizmo griovėjo – enciklikomis ekonomikos klausimais. „Ekonominės kairės“ vieta šiuo metu yra tuščia – verta ją užimti. Tada ir „dešinioji“ seksualinė mintis bus rinkėjui patrauklesnė. Ne tik tam, kuris reikalą ir taip supranta, betir platesniam jo draugų ratui. Pacituosime vieną „Pilnutinės demokratijos“ principą: „Turi būti maža tokių, kurie turi per daug, bet dar daugiau tokių, kurie turi per maža.“ Skamba „komunistiškai“? O gal labiau „skandinaviškai“?
Reikėtų ieškoti ir udgyti katalikus ekonomistus. Beje, jų ir turtingų būta, nes teisingumas naudingas taip pat ir ekonomiškai. Tai rodo, pavyzdžiui, Alexandro Havardo sėkminga veikla versle taikant Aristotelio etiką, Domino Pizos savininko Toma Managhano žygis, pastant miestą Floridoje jo įkurtam Ave Maria universitetui, o Francois Michelinas – vienas sėkmingiausių pramoninkų – savo darbe rėmėsi giliais iš tikėjimo išplaukiančiais principais. Kur mūsų intelektualus jaunimas, ateitininkai, jėzuitų (!!!) gimnazijų absolventai – kur tie, kurie supras Bažnyčios socialinės doktrinos išmintį – ir ekonominį efektyvumą!
Orbano „seksualinė dešinė“ pralaimėjo dėl įvairių bjaurių priežasčių, bet ir dėl duonos klausimo. Vis dar daug Lietuvoje tokių, kuriems ji yra problema. Tad nebūkime tik „radikalūs dešinieji“…
