Kovo 25 d. bendrosios audiencijos katechezėje Leonas XIV tęsė dogminės konstitucijos apie Bažnyčią „Lumen gentium“ pristatymą. Prieš tai buvusioje katechezėje popiežius kalbėjo apie dokumento antrąjį skyrių „Dievo tauta“, o šį trečiadienį – apie trečiąjį skyrių „Bažnyčios hierarchinė santvarka ir vyskupystė“.
Katalikų Bažnyčia remiasi ant apaštalų, kuriuos Kristus padarė savo mistinio Kūno gyvosiomis kolonomis, ir turi hierarchinę struktūrą, kuri tarnauja visų jos narių vienybei, misijai ir šventėjimui. Ši šventa tvarka remiasi apaštalais (žr. Ef 2, 20; Apr 21, 14), nes jie yra autoritetingi Jėzaus prisikėlimo liudytojai (žr. Apd 1, 22; 1 Kor 15, 7) ir yra paties Viešpaties siunčiami į misiją pasaulyje (žr. Mk 16, 15; Mt 28, 19).
Kadangi apaštalai yra pašaukti ištikimai saugoti išganantį Mokytojo mokymą (žr. 2 Tim 1, 13–14), jie perdavė savo tarnystę kitiems, kurie iki Kristaus sugrįžimo toliau šventina, veda ir moko Bažnyčią, kaip ir jų įpėdiniai pastoracinėje misijoje (žr. KBK, 857 sk.).
Tad, pasak popiežiaus, susirinkimas moko, kad apaštalų įpėdinystė ir Bažnyčios hierarchinė struktūra, pagrįsta Evangelija ir Tradicija, nėra paprastas žmogaus kūrinys, skirtas Bažnyčios kaip socialinio kūno vidinei organizacijai (žr. LG, 8), bet dieviškasis institutas, skirtas Kristaus apaštalams patikėtos misijos tęsimui iki laikų pabaigos.
Tai, kad ši tema nagrinėjama III dokumento skyriuje, pirmuose dviejuose aptarus Bažnyčios esmę, nereiškia, kad hierarchinė sąranga yra vėlesnis elementas už Dievo tautą. Kaip pažymima dekrete „Ad gentes“, apaštalai, Kristaus Velykomis išgelbėtųjų bendruomenė, įsteigta kaip pasaulio išgelbėjimo priemonė, buvo pirmieji naujojo Izraelio daigai ir drauge šventosios hierarchijos pradžia (žr. 5 sk.).
Pasak „Lumen gentium“, Bažnyčios struktūra yra gauta per Sūnų iš Tėvo ir įvykdyta Šventosios Dvasios išliejimu. Susirinkimo tėvų akcentai apie tarnaujančią arba hierarchinę kunigystę rodo, kad ji neturi būti suprantama kaip paprasta „sąranga“ šiuolaikine šio žodžio prasme. Pažymima, jog bendroji tikinčiųjų kunigystė ir tarnaujamoji arba hierarchinė kunigystė skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme, tačiau yra viena kitai skirtos, ir tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje (LG, 10).
Susirinkimas nagrinėja tarnystę, perduodamą vyrams, kuriems suteikta šventoji galia (sacra potestas) (žr. LG, 18), kad jie tarnautų Bažnyčiai: ypač daug dėmesio skiria vyskupystei (LG, 18–27), po to – kunigystei (LG, 28) ir diakonystei (LG, 29) kaip vieno Šventimų sakramento laipsniams.
Todėl būdvardžiu „hierarchinis“ susirinkimas nori pabrėžti šventą apaštališkosios tarnystės šventą iš Jėzaus, Gerojo Ganytojo, veikimo, taip pat jos vidinius ryšius. Visų pirma vyskupai, o per juos – kunigai ir diakonai gavo užduotis (lot. munera), kurios kreipia juos į tarnystę „visiems, kurie priklauso Dievo tautai“, kad „laisvai ir tvarkingai žengdami į tą patį tikslą pasiektų išganymą“ (LG, 18).
„Lumen gentium“ ne kartą primena apaštališkosios misijos kolegialų ir bendruomeninį pobūdį, pabrėždama, kad „pareigos, Viešpaties pavestos savo tautos ganytojams, yra tikras tarnavimas; Šventasis Raštas jas prasmingai vadina diakonia, tai yra tarnyba“ (LG, 24).
Todėl šv. Paulius VI hierarchiją pristatė kaip tikrovę, „gimusią iš Kristaus meilės, siekiant vykdyti, skleisti ir užtikrinti nepaliestą bei vaisingą tikėjimo, pavyzdžių, įsakų ir charizmų, kuriuos Kristus paliko savo Bažnyčiai, perdavimą“ (1964 m. rugsėjo 14 d. kalba, Acta Synodalia III/1, 147).
„Mielos seserys ir broliai, melskime Viešpatį, kad jis siųstų savo Bažnyčiai tarnus, degančius evangeline meile, atsidavusius visų pakrikštytųjų labui ir drąsius misionierius kiekvienoje pasaulio dalyje“, – katechezės pabaigoje pakvietė popiežius Leonas XIV.
