Viskas šioje ašarų pakalnėje yra paprasčiau, nei įsivaizduojame. Tai ypač pastebima politikoje. Jei konkrečiau, tai teisės srityje. Įskausta akys skaitant, kad galėtum reaguoti į vieną ar kitą teikiamą įstatymo projektą Seime.
Tačiau kartais nutinka priešingai. Įvyksta koks nors įvykis, kuris sulaukia reakcijos medijose. Tada labai sveikintina yra atsiriboti nuo išankstinių įsitikinimų (teisėje tai būtų jau priimti įstatymai) ir į viską pažvelgti per sveiko, valstybiškai mąstančio proto prizmę.
Visai neseniai įvyko Premjerės Ingos Ruginienės audiencija pas Šventąjį Tėvą. Susitikta su Šv. Sosto sekretoriumi santykiams su valstybėmis arkivyskupu Paulu Richardu Gallagheriu, Maltos ordino didžiuoju kancleriu Riccardo Paterno di Montecupo. Nesiimu spręsti nagrinėtų klausimų svarbos. Tokio pobūdžio vizitai dažniausiai būna protokoliniai. Išreiškiamas palaikymas, pagarba, prisimenama vienybė ir t.t.
Skaitau mūsų žiniasklaidą ir baisiuosi kokioje, atsiprašau, priterštoje informacinėje erdvėje gyvename. Pirmoji naujiena – Premjerės dukra graži ir panaši į mamą. Antroji patiekta kaip skandalas: Premjerė išvyko su visa šeima. Jų kelionės išlaidas apmokės Vyriausybės kanceliarija, nes valstybines funkcijas komandiruotėje vykdys visa šeima.
Nieko apie tai, kad šis vizitas iš tiesų svarbus. Jei jau norisi „skandalo“ tai galima papasakoti apie tai, kad pagaliau buvo padoriai apsirengta. Skrybėlaitės, tamsios suknelės, kostiumai. Nebeliko tų baisių kelnių ir bliuzelių su kaspinais ant krūtinės. Bet ne man mokyti apie ką rašyti rašeivoms.
Tik neduoda ramybės kritikos objektas: vėl šeima. Suprask, Premjerė turėjo vykti į Vatikaną viena, nes jos šeimos žmonių kelionė kainavo valstybei. Su tuo kategoriškai nesutinku. Mano nuomone, į Vatikaną turėjo vykti trys kartos: seneliai, tėvai ir vaikai. Nuo to prasideda tikra šeima.
Reakcijos neadekvačios, piktos ir tendencingos. Nesigilinsiu į šio Premjerės poelgio kritikų biografijas, nuveiktus darbus ir požiūrius. Neinformuosiu kiek vaikų jie turi ir ką galvoja apie vaisingumą ir demografinę Lietuvos katastrofą. Verčiau pasakysiu tai, apie ką rašoma rimtuose mokslo žurnaluose: kad bendruomenė išgyventų ir vos ne vos plėstųsi, reikia, kad kiekviena moteris statistiškai pagimdytų 2,1 vaiko. Su vyru, seneliais ir kitais šeimos nariais. Nes gimdo visa šeima, ne atskira moteris.
Šį teiginį galima pasukti ir kitu kampu: reikia, kad tvirtėtų šeimos, būtina, kad pirmieji valstybės žmonės rodytų pavyzdį, neabejotina būtinybė pradėti rimtai spręsti socialinės reklamos skatinančios gimstamumą, šeimos kūrimą radimosi klausimą. Ką jau kalbėti apie strateginį valstybės požiūrį į gimstamumo skatinimą. Jo tiesiog nėra.
Ir šiame kontekste kažkas kritikuoja I. Ruginienę, kad vykdama pas Popiežių ji su savimi pasiėmė ir artimiausius žmones. Šaunuolė, pagarba didžiausia, kaip minėjau, dar ir savo tėvus būčiau pasiėmęs ir to linkiu Premjerei vykstant į Vatikaną kitą kartą.
Tai yra prasmingas valstybės pinigų investavimas. Labai. Ir skrybėlaitės iš tiesų gražios.
