Motina Agnes Mary Donovan (Agnes Meri Donovan) iš vienuolijos „Gyvybės seserys“ („Sisters of Life“) mėgavosi sėkminga karjera kaip Ivy League universitetų tinklo psichologijos profesorė, kai per aštuonių dienų ignaciškas rekolekcijas pajuto pašaukimą į vienuolinį gyvenimą. Kaip ji pati sako, tai buvo kvietimas „mylėti, atiduoti visą savo protą, širdį, sielą, visą savo gyvenimą“ Dievui ir pasitikėti Jo planu jos gyvenimui.
Netrukus po to motina Agnes tapo viena iš „Gyvybės seserų“ vienuolijos įkūrėjų – o vėliau ir pirmąja jos generaline vyresniąja. Šį vienuolinį institutą 1991 m. Niujorke įkūrė kardinolas Johnas O’Connor (Džonas O’Konoras).
Be skaistumo, paklusnumo ir neturto įžadų, „Gyvybės seserys“ duoda ir ketvirtąjį įžadą – saugoti ir stiprinti žmogaus gyvybės šventumą.
Ne pelno siekianti organizacija „GIVEN“, padedanti jaunoms moterims atpažinti savo dovanas Bažnyčiai ir pasauliui, neseniai paskelbė, kad motina Agnes yra 2026 metų „Fiat Award“ premijos laureatė. Šis apdovanojimas skiriamas moterims, kurių gyvenimas atspindi Švč. Mergelės Marijos atsaką per ištikimą lyderystę, tarnystę ir meilę Bažnyčioje bei pasaulyje.
Prieš paskelbiant šią naujieną, motina Agnes kalbėjosi su „EWTN News“ žurnalistu Colmu Flynnu (Kolmu Flinu) apie savo kelią į vienuolinį gyvenimą ir seserų vykdomą gyvybės gynimo tarnystę.
Kaip ji aiškina, žinia, kurią jos kasdien skelbia, yra skirta „atsakyti į tą giliausią žmogaus širdies ilgesį, primenant, kad esi begalinės vertės, kad atėjai iš Kūrėjo, kuris sukūrė tave turėdamas konkretų tikslą tavo gyvenimui“. Toliau pateikiama pokalbio ištrauka, redaguota dėl apimties ir aiškumo.
Kur studijavote psichologiją?
Pirmiausia studijavau vietiniame bendruomenės koledže. Vėliau mokiausi Pitsburgo universitete, o po to įstojau į valstijos universitetą, kur įgijau išsilavinimą, leidžiantį dirbti švietimo srityje – edukacinės psichologijos srityje. Galiausiai apgyniau daktaro laipsnį Šiaurės Karolinos universitete Čiapel Hilo mieste.
Tuomet tapote profesore Kolumbijos universitete Niujorke, tiesa?
Taip.
Ir ten dėstėte psichologiją. Kokį savo gyvenimo tikslą tuomet matėte? Ar galvojote: „Gerai, pasiliksiu Niujorke, dabar esu akademiniame pasaulyje – štai ir viskas. Kopsiu karjeros laiptais.“
Taip, būtent taip. Man tai labai patiko. Labai patiko. Maniau, kad ten liksiu visą gyvenimą. Iš tikrųjų tuo metu ketinau pirkti namą šiaurinėje Pensilvanijos dalyje, netoli savo tėvų, ir galvojau: „Bus puiku. Gyvensiu šiame mieste, o ten turėsiu vietą, kur galėsiu atsitraukti nuo triukšmo, dirbti per akademines atostogas ir būti pakankamai arti prie savo tėvų ir aktyviai dalyvauti jų gyvenime.“
Taigi pasaulietine prasme jau buvote pasiekusi sėkmę… Kas nutiko toliau? Kas vieną dieną privertė pagalvoti: „Galbūt gyvenime yra daugiau nei tai, ką dabar darau?“
Tai įvyko taip: pirmųjų dėstymo metų Niujorke pabaigoje dalyvavau rekolekcijose. Tai buvo aštuonių dienų ignaciškos rekolekcijos, per kurias meldžiamasi tyloje ir iš esmės pradedi girdėti bei pamatyti dalykus, kurių nepastebi, kai nesi tyloje ir nesimeldi. Manau, kad tai buvo susitikimas su Dievo meile, kuris iš esmės apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis. Nes aš buvau labai laiminga gyvendama savo gyvenimą, juo mėgaudamasi ir aukodama Dievui visus gerus dalykus. Maniau, kad pati turiu planuoti savo gyvenimą. Tačiau šis susitikimas man atskleidė, kad ne – Dievas turi planą mano gyvenimui.
Ar jautėte tai kaip pašaukimą?
Taip, neabejotinai kaip pašaukimą. Pašaukimą atiduoti visą savo gyvenimą Dievui, o Jis nuspręs, kaip tas gyvenimas atrodys. Kitaip tariant, tai buvo kvietimas mylėti – atiduoti visą savo protą, širdį, sielą, visą savo gyvenimą.
Ir tuomet pagalvojote: „Kad tai galėčiau padaryti visiškai, turiu tapti vienuole?“
Man tai atrodė akivaizdu. Tikrai akivaizdu. Aš net pasakiau savo rekolekcijų vadovui: „Po metų šiuo metu jau būsiu vienuolyne.“ O jis atsakė: „O ne, ne, ne, ne taip greitai.“ O aš pasakiau: „Būsiu.“ Aš tiesiog tai žinojau.
Kaip apibūdintumėte „Gyvybės seserų“ charizmą žmogui, kurį ką tik sutikote, tarkime, lifte, ir jis paklaustų: „Ką jūs veikiate? Kokia jūsų charizma?“
Gyvename laikais, kai dauguma žmonių ryte atsikelia nejausdami, kad jų gyvenimas turi gilią prasmę. Jie klausia apie savo gyvenimo prasmę ir tikslą. Mūsų, „Gyvybės seserų“, tikslas – atsakyti į tą žmogaus širdies ilgesį, priminti, kad esi begalinės vertės, kad atėjai iš Kūrėjo, kuris sukūrė tave turėdamas konkretų tikslą tavo gyvenimui. Ir tik tu gali šį tikslą įgyvendinti. Todėl kiekvieną dieną mes keliamės tam, kad skelbtume pasauliui: tu esi šventas. Tavo prigimtis yra šventa, tavo tikslas yra šventas, ir kiekviena gyvenimo akimirka yra svarbi.
Kiek laiko praėjo, kol moterys pradėjo belstis į jūsų duris, skambinti telefonu ir ieškoti pagalbos?
Neilgai. Kaip postulantės! Praėjo maždaug du mėnesiai, kai sulaukėme pirmojo skambučio – nuo jaunos moters iš netoliese esančio katalikiško universiteto. Ji buvo nėščia ir norėjo su kuo nors pasikalbėti.
Kai išgirstame tokį skambutį, ką girdime kitame telefono gale?
Girdime daug sumaišties, daug neaiškumo, labai didelį nerimą dėl sprendimo, kuris gali būti negrįžtamas. Girdime baimę. Tačiau daugelyje jų girdime ir viltį – viltį išgirsti kažką, kas padės aiškiau suprasti situaciją ir suteiks pagrindą sprendimui priimti.
Tai moterys, kurios svarsto apie abortą dėl netikėto nėštumo?
Taip. Beveik visos moterys, kurioms padedame, yra būtent tokioje situacijoje. Jos svarsto skirtingas galimybes.
Kodėl, jūsų manymu, jos skambina jums? Ar todėl, kad gėdijasi apie tai pasakyti savo tėvams, ar tiesiog nežino, ką daryti ir kaip visa tai galėtų išsispręsti? Gal jos galvoja: „Padarysiu taip, bet gal vis dėlto paskambinsiu joms – dėl visa ko?“
Taip, „dėl visa ko“. Taip, sakyčiau. Manau, kad moterys, kurios mums skambina, tai daro todėl, kad prieš priimdamos sprendimą nori žinoti viską. Jos gali ir nepraktikuoti savo tikėjimo, tačiau jų viduje vis tiek yra tam tikras tikėjimo gyvenimas. Jos nenori to ignoruoti, nes visa jų esybė sako, kad tai svarbus sprendimas. Todėl mūsų užduotis yra tiesiog padėti joms pakankamai sulėtinti tempą, kad jos galėtų ramiai apmąstyti – labiau širdimi nei protu – kas vyksta jų gyvenime ir kokios yra jų galimybės. Iš esmės tai yra kvietimas giliai įsiklausyti į kito žmogaus širdį ir leisti jai pasakyti tai, kas joje slypi, kad ji pati galėtų save išgirsti.
Ar lengva pasiekti žmones tokioje situacijoje, kai, kaip sakote, tiek daug sumaišties, baimės ir nerimo? Kai visuomenė siūlo „paprastą sprendimą“ – abortą?
Daugelis moterų, kurios ateina pas mus, jau yra patyrusios situaciją, kai sprendimą priėmė labai greitai ir dėl aborto neteko vaiko. Tai gali būti jų antrasis nėštumas, ir jos nebėra pasirengusios taip skubėti. Jos tikrai nori viską gerai apgalvoti. Nors ne visos – bet sakyčiau, kad bent pusė moterų, kurioms padedame, turi tokią patirtį.
Kodėl antrą kartą jos neskuba taip greitai?
Todėl, kad aborto patirtis nėra tokia, kokia ji dažnai pristatoma. Tai patirtis, kurios jos daugiau niekada nenori. Nė viena moteris nesirinktų aborto, jei turėtų realių alternatyvų. Todėl mes jų klausome: „Ką darytumėte, jei viskas būtų kitaip?“ Ir jos pasako. „Ko jums reikėtų, kad viskas būtų kitaip?“ Ir jos įvardija viską, ko reikia.
Ko dažniausiai reikia – pinigų, paramos, vaikų priežiūros?
Taip, viso to. Tuomet mes kartu su didžiuliu bendradarbių tinklu – šimtais ir net tūkstančiais žmonių – padedame visa tai sudėti ir rasti tai, ko moteriai reikia, kad ji galėtų realiai priimti sprendimą. Nes sprendimas dėl aborto dažnai būna nulemtas kultūros spaudimo – kai paprasčiausiai nėra suteikiama reikalinga pagalba.
Anksčiau sakėte, kad vaikystėje norėjote turėti šešis vaikus. Kiek vaikų, jūsų manymu, turite šiandien?
(Juokiasi.) Kas žino? Tikiuosi, kad daug! Per „Gyvybės seserų“ tarnystę jų tikrai yra labai daug – turbūt daugiau nei 10 ar 15 tūkstančių. Visa vaikų bendruomenė.
Argi tai ne nuostabu?
Tai nuostabu. Ir laimingos motinos. Motinos, kurios galbūt gyveno sunkų gyvenimą – dažniausiai sunkų. Augindama vaiką viena, bet turėdama šeimos, bendruomenės ir Bažnyčios paramą, ji su tuo susitvarko. Ir būtent taip ji jaučiasi: „Man pavyko.“
