Mokslinė diskusija apie Turino drobulę pastaruoju metu žengė į naują etapą. Žurnale „Archaeometry“ paskelbtas išsamus atsakas į hipotezę, teigiančią, kad drobulės atvaizdas galėjo būti sukurtas viduramžiais, naudojant bareljefą (žemąjį reljefą). Svarbu tai, kad tiek pirminė studija, tiek kritinis atsakas publikuoti tame pačiame recenzuojamame akademiniame leidinyje.
Praėjusią vasarą brazilų tyrėjas Cicero Moraesas (Siseras Moraisas) pristatė trimačio skaitmeninio modeliavimo analizę, kuria grindė teiginį, kad drobulės kontūrai labiau atitinka sąlytį su bareljefine skulptūra nei realaus žmogaus kūno atspaudo susidarymą lininėje drobulėje. Jo teigimu, vaizdo deformacijos labiau dera su menine technika nei su tikru kūno ir audinio kontaktu.
Į šią hipotezę tame pačiame žurnale reagavo trys specialistai – Tristanas Casabianca (Tristanas Kazabianka), Emanuela Marinelli (Emanuela Marineli) ir Alessandro Piana (Alesandras Pjana). Jų kritika atkartoja anksčiau išsakytas pastabas, kurias 2025 m. buvo pateikę Turino drobulės saugotojas Roberto Repole (Robertas Repolė) ir Tarptautinis Turino drobulės tyrimų centras.
Kritikai nurodė, kad Moraeso modelis turi reikšmingų metodologinių trūkumų. Jie pažymėjo anatomines neatitiktis skaitmeninėje rekonstrukcijoje, įskaitant galimai sukeistas dešinės ir kairės kūno puses bei pasirinktą ūgį, kuris neatitinka dažniausiai mokslinėje literatūroje nurodomų įverčių. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad tyrimas rėmėsi viena 1931 m. fotografija, nors šiandien prieinami aukštos raiškos vaizdai, o simuliacija atlikta naudojant medvilninį audinį, o ne liną.
Esminė kritika susijusi su dviem išskirtinėmis drobulės savybėmis: itin paviršiniu atvaizdu, kurio gylis siekia tik dalį tūkstantosios milimetro dalies, ir kraujo dėmėmis, kurios, anot daugelio tyrimų, turi biologinių požymių. Kritikai teigia, kad bareljefinė technika negali tinkamai paaiškinti šių dviejų elementų.
Diskusija dėl drobulės kilmės tęsiasi jau daugiau nei šimtmetį. Ji ypač suintensyvėjo 1898 m., kai fotografas Secondo Pia (Sekondas Pija) padarė pirmąjį fotografinį negatyvą, atskleidusį detales, nematomas plika akimi. Nuo to laiko tyrimai apėmė fotografiją, fiziką, chemiją ir skaitmeninį modeliavimą.
1989 m. žurnale „Nature“ paskelbti radiokarboninio datavimo rezultatai rodė, kad drobulė galėjo būti pagaminta 1260–1390 m. laikotarpiu. Tačiau 2019 m. „Archaeometry“ publikuota pirminių duomenų peržiūra suabejojo kai kuriais to tyrimo metodologiniais aspektais, todėl mokslinė diskusija išlieka atvira ir techninio pobūdžio.
Kritiniame straipsnyje taip pat priminta, kad bareljefinės kilmės teorijos jau buvo svarstytos ir atmestos XX a. devintojo dešimtmečio pradžioje. Be to, dar 1902 m. prancūzų mokslininkas Paulas Vignonas (Polas Vinjonas) analizavo atvaizdo deformacijos problemą, bandydamas paaiškinti kūno ir audinio sąveiką.
Autoriai taip pat kėlė istorinės tikimybės klausimą. Jie pažymėjo, kad nė vienas iš cituojamų viduramžių meno kūrinių nepavaizduoja nuogo, po nukryžiavimo vaizduojamo Kristaus tiek iš priekio, tiek iš nugaros – būtent tokia dvipusė kompozicija yra viena iš išskirtinių drobulės savybių. Net meno istorikas Williamas S. A. Dale manė, kad atvaizdas vargu ar galėjo kilti XIV a. Prancūzijoje ir galbūt sietinas su ankstesniu Bizantijos kontekstu.
Ši nauja publikacijų apsikeitimo banga rodo, kad diskusija apie Turino drobulę išlieka gyva akademinėje erdvėje. Vieniems ji tebėra Kristaus kančios simbolis, kitiems – sudėtingas mokslinis klausimas. Abiem atvejais ji reikalauja tiek techninio tikslumo, tiek istorinio pagrįstumo.
