Praėjusią savaitę oficialus Vatikano naujienų informacinis šaltinis „Vatican news“ atkreipė dėmesį į Sankt Galeno vyskupiją Šveicarijoje. Mat joje vyksta pakankamai retas reiškinys Katalikų Bažnyčioje – tikintieji dalyvauja naujo vyskupo rinkimų procese.
Paskleistoje žinioje pakankamai detaliai aprašoma naujo vyskupo išrinkimo tvarka, kurios esmė – lemiamas žodis šiame procese tenka dalinei Bažnyčiai. Tokia įdomi situacija susiklostė dėl XIX a. istorinių aplinkybių, kai Sankt Galenas tapo vyskupija ir vietos kapitula pasipriešino Romos nominuotam vyskupui. Galiausiai po ilgų derybų vietos dvasininkija sutiko priimti naują vyskupą, o popiežius jam suteikė ribotas galias.
Kad išvengtų nesusipratimų ateityje, naujo vyskupo rinkimas buvo paliktas vietos kapitulai. Nuo to meto Roma tik tvirtindavo išrinktąjį vyskupą. Vos tik jį išrinkus tikintiesiems buvo išsyk paskelbiamas jo vardas. Tačiau 1996 metais Šv. Jonas Paulius II pakeitė šią tvarką ir nuo tuomet išrinktąjį vyskupą pirmiau turi patvirtinti popiežius.
Kodėl apskritai įdomi Sankt Galene galiojanti tvarka? Ji yra precedentas, liudijantis apie galimybę keisti vyskupų skyrimo sistemą.
Pagal dabar galiojančią praktiką lemiamą vaidmenį skiriant vyskupą užima Vatikano atstovybė (nunciatūra) konkrečioje šalyje. Būtent ji tvirtina kandidatūras į apaštalų įpėdinius ir apklausos būdu surenka informaciją apie juos. Tam tikras ratas pasirinktų informantų konfidencialiai apklausiamas apie kandidatų tinkamumą eiti šias pareigas. Vėliau ši informacija apdorojama ir verčiausias kandidatas siūlomas Šventojo Sosto aprobacijai.
Taip pat galėtume klausti, o kam išvis reikia pokyčių? Net Lietuvos netolima Bažnyčios istorija rodo, kad nevisuomet Vatikano institucijų priimti sprendimai pasiteisindavo, nes buvo ganytojų, kuriems vyskupystės kryžius akivaizdžiai buvo per sunkus.
Sinodo tikslas nėra taisyti doktriną, o pasiūlyti būdus ir kelius, kaip Bažnyčia taptų bendruomeniškesne.
Kitas iššūkis – vis įsigalinti praktika, kai vyskupai paveldi sostą perkėlimo būdu. Tokiais atvejais, viena vertus jie būna laisvesni, nes nėra susisaistę kažkokiais ryšiais su vietinėmis kunigų grupėmis ar įtakos srovėmis. Kita vertus, jie nėra iš dalinės Bažnyčios, nėra jai „savi“, dažnai nepažįsta jos probleminių taškų.
Be to, dalinės Bažnyčios balsas, skiriant ordinarą, dabar veikiančioje sistemoje yra menkas. Vis tiek sprendimai priimami „centre“. Tačiau Bažnyčios magisteriumo dokumentuose pabrėžiama ypatinga vietinės Bažnyčios reikšmė, jos artumas tikintiesiems. Šis aspektas tampa nesvarus, kai kalbama apie ganytojo personaliją, nors būtent vyskupas žymi Bažnyčios buvimą konkrečioje teritorijoje.
Jau kelis metus Visuotinėje Bažnyčioje vykstantis sinodas galėtų į šį klausimą daugiau sutelkti dėmesį. Juk Sinodo tikslas nėra taisyti doktriną, o pasiūlyti būdus ir kelius, kaip Bažnyčia taptų bendruomeniškesne. Netolimoje ateityje vyskupijų sinodai galėtų tapti ta struktūra, kurioje ir paaiškėtų, kas būtų vietinės Bažnyčios ordinaras. Žinoma, lieka tikėtis, kad Sinodas apie sinodiškumą tokią nuolatinę struktūrą įsteigs kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje, ir ji dalinsis su ordinaru Bažnyčios valdymo naštą.
Būtent nuolatinis sinodas, kuriame būtų atstovaujami įvairiausi Bažnyčios sluoksniai, taptų erdve, kurioje girdėtųsi Šventosios Dvasios balsas. Jei vyskupas būtų renkamas sinode, tuomet mažiau būtų klerikalizmo rizikos. Juk vyskupą rinktų sutartinai dvasininkai ir pasauliečiai, bendrystėje ir įsiklausant į Šventąją Dvasią.
Sankt Galenas gali tapti sinodinės Bažnyčios, apie kurią tiek kalba popiežius Pranciškus, modeliu. Gal todėl joks XX a. popiežius išmintingai įsiklausydamas į Viešpaties žodžius nepanaikino retos praktikos Šveicarijoje. Juk Dievo keliai nežinomi, ypač, kai kalbama apie Jo Bažnyčią.
