Ketvirtadienį, gruodžio 11 d. paskelbtas popiežiaus Leono XIV tą pačią dieną pasirašytas apaštališkasis laiškas apie archeologijos svarbą.
Popiežius patikino laiške Popiežiškojo krikščioniškosios archeologijos instituto įsteigimo šimtųjų metinių proga, jog jaučia pareigą pasidalyti kai kuriomis mintimis Bažnyčios dabarčiai svarbiomis temomis. Jis jas išsamiai aptaria ir pažymi, kad praeities atminimas, apšviestas tikėjimo ir išgrynintas krikščioniškosios meilės, yra penas vilčiai.
1925 metais jo pirmtakas popiežius Pijus XI paskelbė „Taikos jubiliejų“, kad galėtų švelniomis priemonėmis gydyti žiaurias Pirmojo pasaulinio karo žaidas. Todėl reikšminga, kad naujojo archeologijos instituto įsteigimo šimtmetis sutampa su nauju Jubiliejumi, kuris viliasi galįs suteikti vilties daugelio karų išvargintai žmonijai, pažymėjo popiežius Leonas.
Mūsų epochai, paženklintai sparčių permainų, humanitarinių krizių ir kultūrinių pokyčių, be senų ir naujų įžvalgų reikia giluminių išminties tyrimų, kurie leistų išsaugoti ir ateičiai perduoti iš tikrųjų esminius dalykus. Šio laiško tikslas, tęsia popiežius Leonas, labai aiškiai patikinti, koks nepakeičiamas archeologijos vaidmuo krikščionybei suprasti, o kartu – jos katechetų ir teologų formacijai.
Be to, istorijos tyrimas ir pristatymas padeda palaikyti gyvą kolektyvinės sąžinės liepsną. Priešingu atveju ji bus tik su asmeninio intereso faktais ir emocijomis susijusi asmeninė atmintis, be tikro ryšio su žmonijos ir bažnytine bendruomene, kurioje gyvename.
Skyriuje Archeologijos namai Leonas apžvelgia ambicingą ir toliaregišką Popiežiškojo krikščioniškosios archeologijos instituto įsteigimo istoriją bei tikslą pagal mokslinius kriterijus tirti antikos krikščionybės paminklus – katakombas, bazilikas ir kitas šventoves Romoje – siekiant rekonstruoti pirmykščių krikščionių gyvenimo supratimą.
Institutas toliau rūpinasi krikščioniškosios archeologijos mokslo akademikų rengimu, senienų kasinėjimu, sakralinių paminklų konservavimu, muziejų ekspertų ir vadovų formacija. Bažnyčia galėjo kliautis institutu kaip ankstyvosios krikščionybės materialinių liudijimų ir kankinių, dar ir šiandien žavinčių nepaprastu tikėjimo liudijimu, pažinimo skleidėja.
archeologijos vaidmuo krikščionybei suprasti – nepakeičiamas
Kituose laiško skyriuose popiežius dalijasi dvasinėmis ir teologinėmis įžvalgomis apie krikščioniškąją archeologiją kaip Dievo žodžio įsikūnijimo mokyklą ir evangelizavimo atmintį, apie Bažnyčios pašaukimą liudyti terpėje tarp laiko ir amžinybės, apie akademinės bendruomenės vertę ir svarbą ugdyti atmintį bei saugoti viltį.
Aptaręs krikščioniškosios archeologijos ekumeninius aspektus ir paraginęs vyskupus ir ugdytojus skatinti studentus rinktis archeologijos mokslus, popiežius krikščioniškąją archeologiją apibūdino kaip tarnystę, pašaukimą ir Bažnyčios meilės išraišką. Leonas XIV paragino visus šios srities veikėjus – mokslininkus ir dėstytojus, studentus ir tyrinėtojus, kultūrinių vertybių paveldo darbuotojus ir visus už jį atsakingus dvasininkus ir pasauliečius – tęsi tyrinėjimo ir konservavimo darbus.
„Būkite ištikimi savo įsipareigojimo giliausiam tikslui: siekti, kad Gyvenimo žodis būtų matomas, liudyti, kad Dievas įsikūnijo, išganymas paliko pėdsaką ir Slėpinys tapo istorijos naratyvu. Gyvename pasaulyje, kuris linkęs užmiršti, smarkiai skuba, suvirškina vaizdus ir žodžius neišsaugodamas prasmės. Bažnyčia pašaukta ugdyti atmintį, o krikščioniškoji archeologija yra viena iš kilniausių jos priemonių tai daryti. Ne kad pasislėptume praeityje, o sąmoningai gyventume dabartyje kurdami ateitį su šaknimis.“
Pasak popiežiaus, krikščionys nėra našlaičiai, nes turi savo tikėjimo genealogiją, ji kliaunasi gyva tradicija ir liudytojų bendryste. Krikščioniškoji archeologija leidžia pamatyti šią genealogiją, padaro ją matomą, išsaugoja jos ženklus ir juos išaiškina, atskleidžia ir perduoda.
Šia prasme krikščioniškoji archeologija yra vilties tarnystė, nes parodo, kad tikėjimas jau perėjo sunkias epochas – pernešė persekiojimus, krizes ir permainas; gebėjo atsinaujinti, persitvarkyti, įsišaknyti naujose tautose, sužydėti naujais pavidalais. Tiriantieji krikščionybės ištakas mato, kad Evangelija visuomet kliovėsi kūrybine jėga, kad Bažnyčia visuomet gebėjo atsinaujinti, kad niekuomet nestokojo vilties.
