Gerokai iš anksto skelbimai kvietė birželio 19-ąją Budavonės miške (Bartninkų parapija) šv. Mišių auka paminėti 1941-aisiais pirmąją karo dieną nukankintų trijų Vilkaviškio vyskupijos kunigų – Justino Dabrilos, Vaclovo Balsio ir Jono Petrikos – 80-ąsias žūties metines. Šį minėjimą Suvalkijos – Sūduvos kultūros centras – muziejus įtraukė į Gedulo ir Vilties dienos renginių, skirtų paminėti tremties pradžios 80-ąsias metines Vilkaviškio rajone, programą.
Prieš daug metų Vilkaviškio vyskupijoje nusistovėjo tradicija: Krikščionybės Jubiliejaus metais (2000 m.) į dvidešimtojo amžiaus tikėjimo kankinių sąrašą įtrauktus dvasininkus nukankinimo vietoje paminėti artimiausią šeštadienį prieš lemtingąją birželio 21 – ąją.
„Viena karta nueina, kita ateina, bet žemė amžinai ta pati lieka“ (Koh 1,4). Taip šiame Budavonės miško pakraštyje, – toje pačioje žemėje, kuri girdėjo kankinamų kunigų aimanas ir sugėrė kankinių kraują, per tankmę į dangų kasmet vis aukštyn prasiveržia medžių lajos, o ant jų kamienų užsitraukę randai tyliai liudija, kas nutiko prieš 80 metų ir ko nevalia pamiršti. Su daugeliu žmonių, besirūpinusių šios vietos įamžinimu ir čia besimeldusių ar besidalijusių savo įžvalgomis bei menine raiška, susitiksime jau tik Amžinybėje. Tad suprantamas iš vakaro čia sutikto Bartninkų parapijos klebono Alvydo Dvarecko rūpestis: kas pakeis išėjusiuosius, kaip šiemet žmonės atsilieps į kvietimą, kiek brolių kunigų suras galimybę atvykti…
Ir jau kažin kada, kelinta karta panorės pakartoti pėsčiųjų žygį su tautinėmis ir bažnytinėmis vėliavomis, su maldomis ir giesmėmis kankinių keliu nuo Lankeliškių iki Budavonės, kaip kad iškilmingai nutiko 1991 metų birželį, prisimenant kunigų nukankinimo 50-ąsias metines. (Kunigus J. Dabrilą, V. Balsį ir J. Petriką iš Lankeliškių klebonijos sovietiniai kariškiai karine mašina laukų keliais nuvežė į Budavonės mišką žiauriai mirčiai.)
Į šiemetinį, jubiliejinį, minėjimą Budavonėje susirinko per šimtą žmonių. Matėsi daug jaunų šeimų, o tai nuteikia viltingai – maldingumo, tikėjimo, pagarbos tradicija paveldima. Be to, Budavonė įtraukta į rajone lankomų objektų sąrašą. Tačiau Bartninkų seniūnė pripažino, kad nuo seno laikomasi tradicijos: kunigų žūties vieta patvarkoma tik prieš metinį tradicinį minėjimą.
Šiemet, kaip ir ankstesniais metais, laukymė – nužudymo vieta, kurioje stovi paminklai bei vieną birželio šeštadienį pastatomas laikinas altorius, gausiai išpuošta gėlėmis, žalumynų girliandomis. Bartninkų parapijos klebonas dėkojo moterims puošėjoms, talkinusiems vyrams.
Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą pasakė vyskupas Rimantas Norvila. Kartu meldėsi vyskupo generalvikaras Gintautas Kuliešius, Vilkaviškio ir Garliavos dekanatų dekanai Virginijus Gražulevičius ir Gintaras Urbštas, Kalvarijos ir Ilguvos parapijų klebonai Algirdas Žukauskas ir Francas Kuklys bei Vilkaviškio dekanato parapijų dvasininkai: Vytautas Kajokas (Alvitas), Virginijus Vaitkus (Gižai), Gediminas Marcinkevičius (Virbalis), Audrius Kurapka (Pajevonys), Jonas Cikana, Vaclovas Stakėnas (Kybartai), Vytautas Gustaitis, Rimas Skinkaitis, Deividas Baumila (Vilkaviškis), Alvydas Dvareckas (Bartninkai). Giedojo Bartninkų bažnyčios choras.
Po šv. Mišių menine kompozicija nukankintų kunigų likimo istoriją priminė Bartninkų mokyklos moksleiviai, grojo Vilkaviškio vaikų muzikos mokyklos kanklininkė Milda Kalavinskaitė ir mokytoja Raimonda Kurauskienė.
Vyskupas Rimantas Norvila šv. Mišių įžangoje kviesdamas jungtis į šv. Mišių auką, linkėjo malda aprėpti visą kraštą, kad kankinystės prisiminimas sustiprintų tikėjimą.
Pamoksle ganytojas pirmiausia dėkojo visiems, kurie saugoja šios vietos atminimą ir tiems, kurie kasmet ar dažnai atvyksta į šią kankinystės vietą prisiminti ir pagerbti nekaltų karo pradžios aukų. „Apsilankymas šioje vietoje nėra nei šventė, nei pramoga. Tam reikia apsisprendimo, tikėjimo brandos ir krikščioniškos kankinystės gilesnio supratimo, ir žmogiško solidarumo. Aštuoni dešimtmečiai nenugramzdino užmarštin anų dienų skaudžių įvykių. Tik vienas Dievas šiandien išlieka tikras liudininkas to, kas ir kaip čia vyko. Liudininkas ir didelio žmonių žiaurumo, ir karo siaubo, ir matomai, neapykantos Bažnyčiai, kunigams. Tuo pat metu tik Dievas buvo ir ištikimybės tikėjime, ištvermės kankinimuose liudininkas,“ – sakė R. Norvila.
Anot vyskupijos ganytojo, su pagarba prisimindami čia prieš 80 metų nukankintus kunigus, šiandien gyvendami daug ramesniais laikais, galime tik stebėtis, kokios įtemptos buvo pirmųjų okupacijos metų, karo pradžios nuotaikos ir kaip kai kurie žmonės galėjo turėti tiek neapykantos. Mūsų dienų politinės kovos, ideologinės sankirtos, kitos sunkesnės aktualijos nublanksta prieš ano meto įvykius ir sunkumus. Budavonės miške prisimindami tris kunigus ir daug kitų panašiai kentėjusių žmonių, galime giliai atsidusdami pasakyti: „Kaip žmogus gali būti toks žiaurus?“
Ir po 80 metų negalime žinoti visų smulkių detalių apie trijų kunigų žiaurų nukankinimą, tačiau vyskupas pasidalijo kai kuriomis savo įžvalgomis. Tuo metu žmonės jau buvo supratę, ką reiškia nuo 1940 metų birželio besitęsianti sovietinė okupacija. Yra žinoma, kad už kunigų kankinimą ir nužudymą yra atsakingi sovietinės armijos kariškiai, žinoma ir tai, kad kunigai turėjo ištverti baisius kankinimus. Todėl tuo metu išgirdusiems apie pasibaisėtiną kankintojų žiaurumą buvo aišku, jog tai kartu ir sovietinės ideologijos suformuotų žmonių neapykantos, priešiškumo Bažnyčiai, kartu ir dvasininkams, išdava. Todėl šie kasmet prisimenami broliai kunigystėje mums yra ir kaip ir tikėjimo kankiniai bei liudytojai.
„Neseniai Kaune, šalia šv. Antano bažnyčios buvo perlaidota ir pagerbta to pat laikotarpio kankinė garbingoji Dievo tarnaitė Elena Spirgevičiūtė. Ji yra skaistybės kankinė, pasirinko verčiau mirti nei nusidėti. Jos budelis, kaip tikrai žinoma, buvo vėliau Sovietų Sąjungos didvyrio titulą gavęs Alfonsas Čeponis.
Budavonėje kunigų kankinimams vadovavęs karininkas buvo apdovanotas Raudonosios žvaigždės ordinu. Tokia sąsaja mums byloja, jog sovietmečiu didvyriais laikyti kariškiai, šiandien visų pamiršti arba prisimenami tik dėl įvykdytų sunkių nusikaltimų, jokios jų garbės neliko. O tuo tarpu jų aukos – ir nepamirštos, ir gerbiamos, ir iš praeities mums prabyla kaip tikėjimo liudytojai, kaip krikščionybės kankiniai“, – kalbėjo vyskupas, akcentuodamas, jog tai gilina supratimą kas yra gera ir vertinga Dievo akyse, nepranyksta, tampa nuopelnais žemėje ir Amžinybei. Ir tai tedrąsina, testiprina, kai mūsų dienomis susiduriame su iššūkiais tikėjimui, aštresne moraline, vertybine polemika.
Ganytojas kvietė prisimenant kentėjusius per sovietinę okupaciją, ir matant visokias blogio apraiškas mūsų dienomis, nepasiduoti blogiui, neapykantai net sunkių išbandymų metu. Stiprybės semtis iš kankinystę patyrusių tikėjimo liudytojų, kitų švento gyvenimo žmonių. Tegul Kristaus, kentėjusio už mus pavyzdys skatina neapykantą, priešiškumą keisti pasiaukojimu, gerumu, ramybe. Tegul skaudūs dalykai mus moko, augina ir stiprina gerume.
Šv. Mišių pabaigoje vyskupas Rimantas suteikė ganytojišką palaiminimą Budavonėje kartu šventusiems Eucharistiją, padėkojo visiems už bendrą maldą, dar kartą – už saugomą kankinių atminimą. Linkėjo, kad kankinių atminimas skatintų geranoriškumą ir dėmesingumą šalia esantiems, su įvairiais sunkumais susiduriantiems žmonėms.
