Tęsiame straipsnių ciklą apie Lietuvos šeimas, jų sėkmės paslaptis, išbandymus ir sprendimus. Šįkart su mumis – Ilona (44 metai) ir Aurentas (47 metai), kurių santuokai – 21 metai. Šeima augina 5 vaikus. Kalbina Marius Kundrotas.
Kokie bendri požiūriai ir vertybės sujungė Jūsų šeimą?
Ilona: Panašus požiūris į šeimą, noras ją turėti, rūpestis vienas kitu, pagalba. Taip pat – noras turėti vaikų, kuriems galėtume perduoti savo vertybes.
Aurentas: Noras įprasminti save. Palikti pėdsaką. Noras kurti bendrystę. Ne tik pačiam save realizuoti, bet daryti tai bendrai. Tai ir išreiškiama santuokoje.
Na, bet juk nekūrėte šeimos su bet kuo, kūrėte vienas su kitu, tai gal jungė ir kažkas daugiau, nei tiesiog noras kurti šeimą?
Aurentas: Taip, apie norą kurti šeimą bendrąja prasme. O konkrečiai, pasirinkimo motyvai, bent jau man, tai buvo tėvų pavyzdys, jų šeimoje mačiau stabilumą, užtikrintumą. Mes, kaip vaikai, šeimoje rasdavome ir prieglobstį, ir paguodą. Tvirtą atramą ir namus, kuriuose jausdavomės laukiami. Sulaukus brandos ateina noras kurti savo panašų scenarijų.
Ilona: Jei kalbėtume asmeniškai, kuo patraukė būtent šis žmogus, tai mergaitės nuo seno galvoja, ką sutiks, už ko ištekės, koks turėtų būti tas princas. Aš taip pat turėjau savo vaizdinį, koks galėtų būti mano vyras. Yra posakis: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, bet čia mūsų ir Jo planai sutapo. Aš svajojau apie protingą, išsilavinusį žmogų, Aurentas toks ir yra. Tokį jį ir sutikau, kai jis dar buvo studentas. Dar vienas didelis pliusas – tai žmogus, kuris rūpinasi kitais. Tai man ir patiko – rūpestis ir išmintis, kuri vis auga.
Kas suteikia stiprybės, puoselėjant savo vertybes šeimoje?
Aurentas: Manau, kad tikėjimas. Dievu, Jo vedimu. Vertybių puoselėjimas pasitikint vien savimi, kaip žmogumi, ar būtum labiau vertybiškas, ar mažiau, nuves ne ten, kur reikėtų. Nes žmogus klysta. Taip pat ir vertindami kitą žmogų turėtume jį matyti per Dievo prizmę. Jei matyčiau Iloną vien per savo prizmę, vargu, ar planuočiau jos gyvenimą teisingai. Taip pat ir ji – mano gyvenimą. Turi būti kažkas bendro, kas planuoja. Tai sujungiame Dievu.
Ilona: Labai svarbu kalbėtis tarpusavyje. Tikėjimas labai padeda, kai kyla išbandymų. Yra principas: prieš pradėdamas pokalbį – pasimelsk. Mes tai dabar ir praktikuojame. Anksčiau, kai dar buvome jauni, reikėdavo itin daug kalbėtis, kad išvengtume tokio mechanizmo, kuris įveda į pyktį. Anksčiau galvodavau, kad kai kurias Aurento savybes galima pakeisti, o dabar jas tiesiog priimu. Jis yra, koks yra, ir tuo jis žavingas.
Užsiminėte, kad esate tikintys. Nuo vaikystės tikite, ar esate atsivertę?
Ilona: Aš – nuo vaikystės.
Aurentas: Tikėjimas lydėjo nuo vaikystės, bet paieškos vyko labai vingiuotais keliais. Akivaizdesnę Dievo malonę patyriau gal prieš septynetą – aštuonetą metų. Ankstesnės paieškos taip pat sukosi aplink kažką panašaus, tik jos buvo susijusios su daugeliu kitų gyvenimo etapų. Būta ir protesto, ir paklusnumo Dievui etapų. O galiausiai įvyko Jo priėmimas.
Mes pirmiau susituokėme, po to aš įtikėjau. Mano šeimoje tikėjimas nebuvo praktikuojamas. Santuoka buvo tradicinė, sakramentinė. Bet tai ir buvo tiktai tradicija, iš visuomenės papročių pusės. O tikėjimas pasibeldė vėliau, kažkaip savaime. Dažnai tikėjimas ateina per tam tikrus rūpesčius ir problemas, kai žmogus pats pasijunta bejėgis. Tada jis pradeda ieškoti Dievo.
Kai mums gimė jau kelintas vaikas, aš staiga supratau, kad man sunku sukontroliuoti vaikų auklėjimo, išsilavinimo procesus. Tada atsirado priežasčių šauktis kažko aukštesnio.
Kai mums gimė jau kelintas vaikas, aš staiga supratau, kad man sunku sukontroliuoti vaikų auklėjimo, išsilavinimo procesus. Tada atsirado priežasčių šauktis kažko aukštesnio. Pradėjau ieškoti Dievo, kuris padėtų, pirmiausiai, auklėti vaikus, o po to atsivėrė lobynai ir kitose srityse. Neįsivaizdavau, kad santuoka gali būti tokia laiminga, kokia yra dabar. Rūpesčiai padeda susimąstyti, kas iš tikrųjų yra šeimininkas.
Ilona: Aš tikėjimą praktikavau nuo mažens. Net galvojau – jei bus per sunku susirasti savęs vertą vyrą, eisiu į vienuolyną. Kai sutikau Aurentą, jis nebuvo praktikuojantis. Labai įstrigo jo žodžiai: aš visąlaik tave stebėjau. O aš visada persižegnodavau vakarais. Nebuvo intencijos Aurentą atversti, tiesiog pati tikėjau, nors buvau kiek ir apleidusi aktyvias praktikas, leidau jam pačiam atrasti Dievą.
Savo pavyzdžiu atvedėte vyrą į Dievo karalystę?
Ilona: Prisidėjo ir vaikai, ir rūpesčiai. Reikia tiesiog leisti Dievui veikti, o gyvas Dievas didžius stebuklus daro.
Na ir, pavyzdžiui, kokius?
Ilona: Pasakysiu buitinį pavyzdį. Neužsivedė automobilis. Grįžau į virtuvę ir pamačiau, kad užkaistas puodas rūksta. Jei būčiau išvažiavusi, būtų namai užsikūrę. Atrodytų – smulkmena, bet tokioje kasdienybėje matome Dievo veikimą. Jis – kiekvieną akimirką su mumis.
Tai, kaip supratau, Dievas Jums nėra tik abstrakti idėja, tai – gyvas Asmuo, kuris veikia Jūsų gyvenime?
Aurentas: Taip. Tai – ir viena iš santuokos paslapčių. Įsileisk Dievą į santuoką ir Jis ją laimins.
Ar galėtumėte prisiminti juokingiausią įvykį savo šeimos gyvenime?
Aurentas: Išskirtinį atvejį sunku įvardyti, bet juokas labai padeda rūpesčiuose, padeda atsigauti. Su vaikais žaidžiame stalo žaidimus, tada vyksta paprastas, vaikiškas atsivėrimas vienų kitiems. Tada ir mes su Ilona gerąja prasme suvaikėjame. Tada ir juoko būna daugiau.
Kokie didžiausi išbandymai Jūsų šeimai ir kaip juos įveikiate?
Aurentas: Kiekvienas vaikas yra tam tikras išbandymas. Tiek santykių, tiek darbo. Taip pat kiekvienas vaikas – tam tikra Dievo žinia, kurią priimame. Džiugi žinia, prasmingas išbandymas. Pasitaiko ir buitinių išbandymų, man tai buvo namo statyba. Įtampos užteko, bet padėjo tarpusavio santykiai, geranoriškumas, nuoširdumas. Supratimas, kad šie rūpesčiai yra bendri. Jais dalijamės, vienas prisiima vienus, kitas – kitus.
Ilona: Aš prisimenu savo mamos ligą, ji gyveno kaime, po to atsivežėme ją į miestą. Esu labai dėkinga Aurentui, jis buvo ypatingas žentas. Savo uošvę labai mylėjo. Užleidome mamai savo kambarį, patys įsikūrėme svetainėje, Aurentas net juokaudavo: miegame kaip traukinių stotyje. Bet tai tik suvienijo. Močiutė tapo itin svarbi ir vaikams. Kai mama mirė, supratau, kad nesu vieniša. Labai svarbi bendrystė.
Aurentas: Jei rūpesčiai tampa bendru reikalu, juos įveikti paprasčiau.
O kas labiausiai laimina šeimoje?
Aurentas: Aš kiekvieną vakarą dėkoju už Ilonos meilę. Didžiausias palaiminimas – pati santuoka su ja. Galiu ja pasitikėti be jokių būgštavimų. Žinau, kad ji mane palaiko. Jaučiu pilnatvę. Žinoma, didžiulė palaima – ir iš santuokos gimę vaikai. Bet vaikai vienas po kito išeis į savo gyvenimus, o santuoka liks.
Ilona: Du pradėjome santuoką, dviese joje ir liksime.
O čia Jūsų pirmoji santuoka?
Ilona: Taip.
O pirmoji meilė?
Ilona: Taip.
Aurentas: Taip, kaip meilę galima suprasti dabar, tai taip.
Kaip suderinate darbą su šeima?
Aurentas: Darbais tiesiog pasiskirstome. Tai kyla iš tarpusavio supratimo. Taip jau susiklostė, kad aš labiau užimtas profesinėje srityje, aš to labiau ir ieškojau, Ilona leido tai daryti. Finansiškai šeimai taip geriau. Bet tai nėra pagrindinis dalykas. Vaikų buvimas namie šiek tiek riboja Ilonai profesinę veiklą. Susiklostė taip, kad ji labiau užsiima šeimynine veikla. Reikia tiesiog tikrinti, ar išėjimas į profesinę veiklą nėra pabėgimas iš šeimos. Ilonos šeimyninė veikla ugdo bent penkis žmones, o mano profesinė veikla – ne.
Ilona: Aš labai dėkinga Aurentui, kad jis leidžia man studijuoti. Turiu tris profesijas – medicinos sesers, psichologės ir šeimotyrininkės. Tai – irgi savęs realizavimas, aš kartais konsultuoju. Leidimas tobulėti – didžiulė Aurento dovana. Nekeisčiau savo šeimos gyvenimo į nieką.
Koks Jūsų gyvenime šeimos, giminės ir draugų vaidmuo? Ar tai – suderinama?
Aurentas: Jei draugų vertybės – tos pačios, tada – žymiai paprasčiau. Jeigu skiriasi – sudėtingiau. Draugų ratas keičiasi, tai susiję ir su tikėjimo kelione: ieškome tokių draugų, kurie padėtų jį palaikyti. Pasaulis ir velnias tam trukdo. Šeimai reikia draugų, kartais ir su kitokiu požiūriu.
Ilona: Kai rengiame kokią šventę, susikviečiame visų vaikų krikšto tėvus. Su jų vaikais. Dar yra Aurento tėvai, žodžiu – visas pulkas. Būna ir taip, kad sudalyvauji kokiame pobūvyje ir galvoji: apie ką ten? O kai pabūni su draugais, su kuriais jungia tas pats tikėjimas, tos pačios vertybės, tai būna didžiulis užtaisas – grįžti tiesiog ant sparnų.
Ar esate patenkinti dabartine Lietuvos ir Europos Sąjungos politika šeimų klausimu? O gal ką keistumėte?
Aurentas: Pirmiausiai, tai labai nuvertinama santuoka. Iki kažkokio civilinio susitarimo. Kita vertus – vaikų auklėjimas iš tėvų perduodamas asmenims ir organizacijoms su tariama kompetencija, nepasitikint tėvų prigimtiniu gebėjimu rūpintis vaikais. Šiedu dalykai tiesiog šviečia Vyriausybės ir Seimo daugumos dienotvarkėje. Tariamo smurto prieš vaikus prevencija net represinėmis priemonėmis taikoma šeimai, pamirštant smurtą mokyklose ar būreliuose. Galiausiai vaikas stumiamas į internetinę erdvę, kur tiesiog veši tiek smurtas, tiek ir pornografija.
Kuriama hedonistinė visuomenė: gyvenkime linksmai ir be rūpesčių. Tai nėra brandi visuomenė. Tokia visuomene lengva manipuliuoti, o norinčių manipuliuoti – pilnos pakampės. Tai – valstybę griaunanti politika.
Ilona: Papildyčiau, kad santuoką ir šeimą gali kurti tik vyras su moterimi, nes vaikui augant reikalingi ir tėtis, ir mama. Kitaip ir negali būti. Pirmaisiais vaiko metais ypač reikalinga mama su savo švelnumu, vėliau – ir tėtis, mokantis vaiką žengti per įvairias rizikas.
Ką pasakytumėte žmonėms, kurie vietoje šeimos renkasi karjerą, pinigus, pramogas?
Ilona: Daug praranda.
Aurentas: Jeigu žmogus renkasi karjerą, nėra taip blogai – žiūrint, ar tai tikrai – Dievo pašaukimas. Yra žmonių, kurie randa savo pašaukimą kitur nei šeima. Dvasininkai, pedagogai, menininkai gali būti svarbūs mūsų visuomenei ir be šeimos. O dėl pramogų – prisiminkime seną rokerį Džimą Morisoną (Jim Morrison), kuris vadovavosi šūkiu „Gyvenk greitai, mylėk stipriai, mirk jaunas”. Kur jis baigė savo gyvenimą? Vonioje, perdozavęs narkotikų, sulaukęs vos 27-erių metų amžiaus. Įsitraukimas vien į pramogas yra tiesus kelias ten pat.
Dėkoju.
