Šventieji – tai ne tobuli šventuoliai, bet žmonės, priėmę Kristų į savo širdis ir nebijoję eiti prieš srovę, sakė popiežius Pranciškus, kreipdamasis į romiečius, piligrimus ir turistus Visų Šventųjų iškilmės vidudienį susirinkusius į Šv. Petro aikštę kalbėti „Viešpaties angelo“ maldos.
Šią dieną, kai pagerbiame visus šventuosius, kai kam gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad tie mūsų broliai ir seserys, kuriuos šiandien minime, gyvenime buvo tobuli, visada teisūs, tikslūs, tarsi iškrakmolyti, sakė Pranciškus. Tačiau šiandienės iškilmės Mišių Evangelija paneigia tą stereotipinį požiūrį, tą neteisingai suprastą tobulą šventumą.
Iš tikrųjų šiandien liturgijoje skambantys Jėzaus palaiminimai (plg. Mt 5, 1–12), kurie yra tarsi šventųjų asmens tapatybės kortelė, rodo ką kita: jie kalba apie drąsų ėjimą prieš srovę. Imkime, pavyzdžiui, labai aktualų palaiminimą: „Palaiminti taikdariai“. Pamatysime, kad Jėzaus taika labai skiriasi nuo tos, kurią mes kartais įsivaizduojame. Visi trokštame taikos, bet norime būti ramūs, norime būti palikti ramybėje, neturėti jokių problemų.
Jėzaus palaiminimas reiškia ką kita. Jis palaimintaisiais vadina ne tuos, kurie yra ramūs, bet tuos, kurie kuria taiką, statytojus, taikdarius. Iš tiesų taiką reikia statyti ir, kaip ir bet kokia statyba, ji reikalauja pastangų, bendradarbiavimo, kantrybės.
Mes norėtume, kad taika būtų nuleista iš viršaus, tačiau Biblija kalba apie taikos augimą. Jos sėkla sudygsta mūsų gyvenimo dirvoje, mūsų širdyje. Taika auga tyliai, diena iš dienos, skatinama teisingumo ir gailestingumo darbų. Būtent tai mums rodo visi tie liudytojai, kuriuos šiandien pagerbiame.
Taika nepasiekiama ką nors užkariaujant ar nugalint, ji niekada nebūna smurtinė, niekada nebūna ginkluota.
Mes taip pat esame linkę manyti, kad taiką turėtų užtikrinti valdžia, kad tam reikia panaudoti jėgą. Jėzus skelbia ką kita. Jo ir šventųjų gyvenimas mums sako, kad taikos sėkla, norėdama augti ir duoti vaisių, pirmiausia turi apmirti. Taika nepasiekiama ką nors užkariaujant ar nugalint, ji niekada nebūna smurtinė, niekada nebūna ginkluota.
„Tad kaip tapti taikdariu? Pirmiausia reikia nuginkluoti savo širdį, – sakė popiežius. – Taip, mes visi esame apsiginklavę agresyviomis mintimis ir aštriais žodžiais, manome, kad galime apsiginti apsitvėrę spygliuota skundų viela ar betoninėmis abejingumo sienomis. Kad taikos sėklos galėtų sudygti mūsų širdyse, turime jas demilitarizuoti.
Kaip tai padaryti? Reikia atsiverti Jėzui, kuris yra mūsų taika (plg. Ef 2, 14); atsistoti priešais jo kryžių, kuris yra taikos sostas; per išpažintį priimti iš jo atleidimą ir ramybę. Reikia pradėti nuo šito, nes būti taikdariais, būti šventaisiais yra ne mūsų gebėjimas, bet jo dovana, malonė.“
„Broliai ir seserys, pažvelkime į savo vidų ir paklauskime savęs: ar esame taikdariai? Gal ten, kur gyvename, mokomės ir dirbame keliame įtampą, tariame žodžius, kurie skaudina, skleidžiame apkalbas, kurios nuodija, veliamės į ginčus? Ar atveriame kelią į taiką? Ar atleidžiame tiems, kurie mus įžeidė, ar rūpinamės tais, kurie atsidūrė paribiuose, ar stengiamės taisyti neteisybę padėdami tiems, kurie turi mažiau? Tai ir yra taikos kūrimas“, – sakė Pranciškus.
Galiausiai popiežius paminėjo dar vieną neišvengiamai kylantį klausimą: ar verta gyventi pagal palaiminimus? Ar tai nėra pralaimėjimas? Atsakymą duoda Jėzus: taikdariai „bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Žiūrint pasaulio akimis, atrodo, kad jie yra ne savo vietoje, nes nepasiduoda galios ir viešpatavimo logikai, tačiau danguje jie bus arčiausiai Dievo.
Savo trumpą katechezę popiežius baigė malda, kad Mergelė Marija, visų šventųjų Karalienė, padėtų mums būti taikdariais kasdieniame gyvenime.
