Sekmadienio vidudienio maldos susitikime popiežius Pranciškus komentavo išraiškingą Jėzaus palyginimą apie fariziejaus ir muitininko – žmonių akyse religingo žmogaus ir viešo nusidėjėlio – maldą: pirmasis pučiasi ir dėkoja, kad nėra toks, kaip antrasis. O antrasis meldžiasi nuolankiai, neslėpdamas savo skurdo, tiesos apie save. „Kas save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“, perspėjo Viešpats (Lk 18, 9–14).
Aukštyn ir žemyn, kilti ir leistis: popiežius pakvietė į šį Evangelijos epizodą pažvelgti šių dviejų judėjimo krypčių perspektyvoje.
Pirmasis judesys – kilti aukštyn. Abu vyrai pakilo į šventyklą melstis. Šie žodžiai primena daug kitų Biblijos epizodų apie maldą: norint susitikti su Viešpačiu, reikia pakilti ten, kur jis yra, aukštai: Abraomas kopia į kalną aukoti aukos, Mozė ant kalno gauna Dievo įsakymus, Jėzaus persimainymas taip pat įvyko ant kalno.
Tad kopimas išreiškia širdies poreikį Viešpaties ieškoti per atsiplėšimą nuo plokščio gyvenimo, išeinant iš savojo ego lygumų, atnešant pas Viešpatį tai, ką surinkome žemai.
Bet kad iš tiesų susitiktume su Viešpačiu ir patys būtume perkeisti maldoje, kad pakiltume pas Dievą, mums reikia antrojo judesio: nusileisti. Norėdami pakilti link jo, turime nusileisti į save: ugdyti nuoširdumą ir širdies nuolankumą, kurie leidžia mums sąžiningai pažvelgti į savo silpnumus ir skurdą.
Būdami nuolankūs galime be apsimetinėjimo, be kaukių atnešti Dievui tai, kas esame, savo ribotumą ir žaizdas, nuodėmes ir vargus, kurie slegia mūsų širdis. Taip pat šauktis jo gailestingumo, kad jis mus išgydytų ir prikeltų. Kuo nuolankiau nusileidžiame žemyn, tuo labiau Dievas mus iškelia aukštyn.
Būdami nuolankūs galime be apsimetinėjimo, be kaukių atnešti Dievui tai, kas esame, savo ribotumą ir žaizdas, nuodėmes ir vargus, kurie slegia mūsų širdis.
Palyginimo muitininkas nuolankiai stovi atokiai, nuoširdžiai prašo atleidimo ir Dievas jį išaukština. Fariziejus elgiasi priešingai: giriasi, pasitiki savimi, vardija savo gerus darbus, pasakoja tik apie save, niekina kitus ir pats save išaukština. Būtent taip verčia elgtis dvasinė puikybė: manyti, kad esi geras, ir teisti kitus. Tada, patys to nesuvokdami, užgožiame Dievą ir pradedame garbinti save.
„Broliai, seserys, fariziejus ir muitininkas mums labai artimi“, – sakė popiežius Pranciškus ir pakvietė, galvojant apie šias dvi figūras, pažvelgti į save pačius – ar neniekiname kitų, nes pasipūtėliškai esame įsitikinę savo teisumu? Taip gali atsitikti, kai siekiame pripažinimo, komplimentų, sudarinėjame savo nuopelnų sąrašus, labiau rūpinamės įvaizdžiu, o ne būtimi, įklimpstame į narcisizmo ir ekshibicionizmo spąstus.
Pasak popiežiaus, turime saugotis narciziškumo ir ekshibicionizmo, pagrįstų tuštybe, dėl kurio mes – krikščionys, kunigai, vyskupai – rizikuojame nuolatos kartoti „aš“: aš padariau tai, aš parašiau tai, aš pasakiau tai, aš supratau tai ir t. t. Kur yra per daug „aš“, ten mažai Dievo.
„Prašome Švč. Mergelės Marijos, nuolankios Viešpaties tarnaitės, gyvo atvaizdo to, ką Viešpats mėgsta įgyvendinti, nuversdamas galinguosius nuo sostų ir išaukštindamas nuolankiuosius (žr. Lk 1, 52), užtarimo“, – meldė popiežius.
