Skaitant didžiųjų Vakarų mąstytojų tekstus ir apmąstant jų įkvėptas politinės, socialinės, moralinės kultūros praktikas kirba mintis, jog Vakarų civilizacijos apogėjus buvo XIX amžius. Tai buvo laikas, kai daugelyje šalių jau buvo panaikinta (ar bent ėjo link pabaigos) vergovė ir baudžiava, deklaruotos ir į praktiką diegtos fundamentalios žmogaus teisės, žydėjo Tautų pavasaris, brendo demokratija ir humanizmas, jau braškėjo imperializmo ir kolonializmo pagrindai. Drauge gyvavo klasikinė moralė, religija ir šeima. Vakarų tautos, žengdamos pažangos keliu, buvo kupinos teisėto pasididžiavimo.
XX amžiaus vidurį žymėjo atsitraukimas nuo humanizmo ir demokratijos idealų, o šio amžiaus pabaigą – sugrįžimas prie jų. XX – XXI amžių sandūra Vakarams, deja, rodė senatvę ir artėjimą link lėtos, bet užtikrintos mirties. Ronaldas Reiganas, Margareta Tečer ir Helmutas Kolis buvo paskutinieji Vakarų politinės kultūros dinozaurai, reprezentavę tai, kas šią kultūrą darė didžia.
Jiems pasitraukus artėjo mirtis tiek dvasine, tiek pačia banaliausia fizine prasme. Iliustratyvu jau tai, kad šiuolaikinio jaunimo žodyne „bumerio“ – vaikų gausos laikotarpio atstovo – sąvoka virto pašiepiamąja, beveik keiksmažodžiu.
Dabartinio jaunimo lūkesčiuose santuoka, šeima ir vaikai arba lieka tolima perspektyva karjeros, pinigų ir lėkštų malonumų kontekste, arba to išvis nėra. Šis jaunimas nėra kaltas – tokiu jį išugdė piniguočių skatinama viešoji kultūra ir švietimo sistema, auginanti tobulą vartotoją. O masinė imigracija sparčiai keičia vakariečius kitais gyventojais – kartojasi Romos imperijos istorija.
jaunimas nėra kaltas – tokiu jį išugdė piniguočių skatinama viešoji kultūra ir švietimo sistema, auginanti tobulą vartotoją.
Dėl šių priežasčių mums – lietuviams, latviams, lenkams, ir kitiems Vidurio Europos gyventojams – kyla svarbus tapatybės pasirinkimas: ar tapatintis su mirštančiais Vakarais, ar liekant ištikimiems tam, kas juos iškėlė į pasaulinės civilizacijos aukštumas, sietis su kylančiu Trečiuoju pasauliu. Užbėgant už akių džiaugtis šiais žodžiais jau pasirengusiems Kremliaus mylėtojams svarbu priminti, kad Rusija šiandien krečiama tos pačios gimstamumo krizės ir masinės migracijos problemų. Ji miršta kartu su Vakarų pasauliu, tik dėl politinio uždarumo – šiek tiek lėčiau. Šiuo atveju kalbama apie kitas šalis, gyvuojančias labiau į pietus arba link Moskovijos.
Technologijų ir ekonomikos inovacijomis šiandien klesti Rytų ir Pietryčių Azija – Taivanas, Pietų Korėja, Singapūras ir, žinoma – Japonija, konservatyvi ir tautiška kultūros srityje, ir kartu – tokia atvira ekonominiams Vakarų principams. Deja, tarp ekonomiškai ir demografiškai labiausiai augančių šalių – ir neototalitarinė Kinijos Liaudies Respublika. Na, o krikščioniškos šeimos bastionu šiandien galime žavėtis Ugandoje, kur ikivedybinio celibato ir santuokinės ištikimybės propagavimu sustabdyta beveik visą juodąjį žemyną krečianti AIDS plėtra. Priešingai, „lytinį švietimą“ pasirinkusios kairuoliškos Afrikos šalys šios ligos rodikliais tapo pasaulio čempionėmis.
Klasikinės Vakarų vertybės, kai pagarba žmogaus asmeniui sujungta su doros idėja, darbštumu ir taupumu, visuomenės, kaip darnios individų ir jų grupių sistema, tautiniu ir pilietiniu solidarumu, pagaliau – gyvybei atvira prigimtine šeima, šiandien paradoksaliai labiau atsispindi Trečiajame pasaulyje, nei leftizmo infekcijos apimtose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse. O svarbiausia Trečiojo pasaulio charakteristika – jo gyvybingumas ta pačia banaliausia gimstamumo prasme.
Dvasinė orientacija į Trečiąjį pasaulį mums turėtų rimtos praktinės naudos. Bet kartu ji būtų ir gana natūrali, atsižvelgiant į istorinę patirtį. Mes, Vidurio Rytų Europa, patyrėme tą pačią imperializmo priespaudą, kaip Trečiojo pasaulio šalys – kolonializmo priespaudą. Toji patirtis sąlygojo atitinkamą socialinės ir politinės kultūros savastį. Ne šiaip sau dažnam mūsų skaitytojui artimesni Amerikos indėnai, ilgus amžius įverginti afroamerikiečiai, Azijos ir Afrikos čiabuviai, nei jų engėjai. Netgi deviacinės šios empatijos formos – kaip simpatijos perteklinės policininko jėgos demonstracijos aukai, juodaodžiui iš socialinio užribio – rodo, kad kolektyvinės skriaudos patirtys mus jungia.
socialiniu ir kultūriniu požiūriu mums reiktų aiškiai atsiriboti nuo Vakaruose vyraujančių destrukcijos ir dezintegracijos tendencijų.
Šioje vietoje itin svarbu atskirti geopolitines – karines ir socialines – kultūrines būties sritis. Geopolitiškai ir kariškai mes ir toliau susieti bendrais interesais su Vakarais, bent kol jie dar nors šiek tiek gyvybingi. Lygiagrečiai turime burti savo, Vidurio Europos regiono jėgas. Ne vietoje euroatlantinių struktūrų, o jų sudėtyje ar bent šalia jų. Su Višegrado šalimis tokia sąjunga – lengvesnė, su istoriškai ir kultūriškai artima Ukraina ji reikalautų didesnio subtilumo. Kol gyvas sienų klausimas, ši šalis vargu, ar taps euroatlantinių struktūrų dalimi, bet su ja galima ir būtina atskira sutartis.
Priešingai, socialiniu ir kultūriniu požiūriu mums reiktų aiškiai atsiriboti nuo Vakaruose vyraujančių destrukcijos ir dezintegracijos tendencijų. Asmens ir jo pažiūrų autonomija, darni visuomenė, tautinė valstybė, gyvybinga šeima šiandien mūsų interesų vektorių nukreipia kita linkme, būtent – į augantį ir stiprėjantį Trečiąjį pasaulį. Tokia socialinės kultūros savimonė dar gali išgelbėti mūsų istorinį regioną, kai Vakaruose jau klestės nauji kalifatai ir sultonatai. Būkime pasirengę.
