100-metį minintis Caritas pirmadienį pradeda paramos iniciatyvą „Padėkime Ukrainos žmonėms išgyventi 2027-ųjų žiemą“. Tikslas iki 2027-ųjų sausio 6-osios, Trijų Karalių surinkti 100 tūkst. eurų, labai konkrečiai prisidedant prie pagalbos pažeidžiamiausiems žmonėms.
„Karas dėl mūsų paramos nebus laimėtas ir taika, ko gero, neateis, bet bendromis mūsų visų pastangomis daugiau žmonių Ukrainoje sulauks pavasario“, – aukoti į specialią Lietuvos Carito sąskaitą pagalbai civiliams Ukrainoje kviečia Lietuvos Carito generalinė sekretorė Milita Žičkutė-Linžiene.
Net jei labai pavargome nuo nesibaigiančio karo, savų nepriteklių, vargstančiųjų ir atskirtųjų – tai, kas šią žiemą laukia Ukrainos žmonių, peržengia mūsų vargo, skurdo ir atskirties žmoniškąsias ribas. Už jų prasideda – nežmoniškumas, – konferencijoje Seime „Caritas –100 metų artimo meilės darbų: ar dar pajėgiame dalintis?“ sakė organizacijos vadovė.
M. Žičkutės-Lindžienės žodžiais, 5 metus vykstantis plataus masto karas Ukrainoje, ypač pastarieji metai, kai sąmoningai naikinama civilinė infrastruktūra, kad šalis taptų neįmanoma gyventi, neleidžia mums, kaip Caritui, to nematyti. Neleidžia pavargti, atsiriboti, atsitraukti.
„Caritas Ukraine ir Caritas-Spes Ukraine – katalikiškos organizacijos, per kurias teikiame pagalbą Ukrainos žmonėms, – kreipėsi pagalbos. Nutarėme, kad 100 metų Carito jubiliejus nebus šventė, o mes nebūsime Caritas – jei nieko nepadarysime dėl Ukrainos žmonių. Žodžiai apie artimo meilę tuomet būtų tušti“, – sako M.Žičkutė-Linžienė.
Pasak Lietuvos vyskupų konferencijos Socialinių reikalų tarybos pirmininko arkivyskupo Kęstučio Kėvalo, kiekvieną, kuris neužsimerkia prieš realybę, karas sukrečia. Kai jis tęsiasi diena po dienos, mėnuo po mėnesio, metai po metų, mes priprantame, nutylime, nebepastebime, susitaikome. Paradoksas toks, kad karas žiaurėja, o pagalba karo aukoms sulaukia vis mažiau ir mažiau paramos.
„Carito sprendimas100-mečio konferenciją vainikuoti ne rezoliucija, nuveiktų darbų aplodismentais, o klausimu „ar pajėgiame dalintis?“ – sąžiningas. Iššūkis, kvietimas dalintis su tais, kurie atsidūrė anapus „išrinktųjų klubo“ ribų – drąsus. Tikiu, kad jis išsipildys, bet tik tokiu atveju, jei čia ir už šių sienų esantys susitelksime aukai – tai mažiausia ką galime padaryti brutalios galios akivaizdoje padėdami žudomai tautai ir jos žmonėms“, – Carito 100-mečio konferencijose sakė arkivyskupas K. Kėvalas.
Lietuvos Caritas kviečia susitelkti karitiečių bendruomenę, Bažnyčią, kitas organizacijas ir visus neabejingus žmones prisidedant prie pagalbos auka ir malda. Ukrainai reikia jų abiejų, – be pirmumo teisės.
Tai bus jau 8 Lietuvos Carito paramos akcija civiliams gyventojams karo alinamoje šalyje. Nuo 2014 m. vien per Lietuvos Caritą geros valios žmonės ir organizacijos pagalbai Ukrainos žmonėms paaukojo ir suteikė paramos už daugiau kaip 2,3 mln. eurų.
„Lietuvoje, galime pasidžiaugti, kad prigimtinės žmogaus teisės, jei ir nebūna visada apgintos, tai galimybę jas ginti turime visi. Vis dėlto, kaip statistika skelbia, kas penktas Lietuvos gyventojas patiria skurdo riziką, tai reiškia, kad kaip reikėjo Carito prieš 100 ar 10 metų, taip tikėtina reikės ir kai minėsime 110-tąjį ir kitus jubiliejus. Bus naujų iššūkių ir naujų vargo formų – vienišumo, informacinės-technologinės atskirties, išnaudojimo, taip pat – dvasinio skurdo, kurio apstu, net ir „geriausiais laikais“, – sakė Carito generalinė sekretorė.
M. Žičkutė-Linžienė konferencijoje apžvelgė Carito 100-mečio kelią, prasidėjusį 1926-aisiais, patyrusį persekiojimus okupacijos metais, atsikūrusį 1989-iaisiais ir aktyviai veikiantį šiandien. Vilniaus universiteto profesorius dr. Boguslavas Gruževskis pristatė tyrimą „Kieno kailyje nenorėtum atsidurti?“. Carito užsakymu atlikta reprezentatyvi visuomenės nuomonės apklausa atskleidžia didžiausias Lietuvos žmonių baimes: Profesorius pateikė įžvalgų ir kaip baimes įveikti bei įveiklinti.
Lietuvos Vyskupų konferencijos Socialinių reikalų tarybos pirmininkas, arkivyskupas K. Kėvalas aptarė, kaip per 100 metų kito skurdo formos, Carito vaidmuo ir kas šiuo metu vargsta labiausiai.
Lietuvos Carito tarybos pirmininkas, Kauno arkivyskupijos Carito direktorius, diakonas Arūnas Kučikas ir Kėdainių rajono savivaldybės Nevyriausybinių organizacijų koordinatorė Audronė Stadalnykienė savo pranešimuose vertino, kas stabdo, o kas skatina geriau padėti pagalbos reikalingiems žmonėms ir kurti pridėtinę vertę visuomenei.
Caritas – ne „apie“, o „su“ žmonėmis, todėl antroje Carito konferencijos dalyje išgirdome jautrių liudijimų iš pirmų lūpų. Diskusijoje „Dėmesio! Centre – asmuo: ką tai reiškia praktiškai?“ dalyvavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrė Deimantė Bukeikaitė, prof. B. Gruževskis, Lietuvos garbės konsulas Ukrainos Luhansko srityje Robertas Gabulas, Kupiškio rajono savivaldybės meras Algirdas Raslanas, kiti konferencijos dalyviai.
Carito 100-mečio konferencijoje ypatingai akcentuojant kiekvieno žmogaus vertę tiek Lietuvoje, tiek plačiau – šiuolaikiniame pasaulyje, buvo siekiama atsakyti į klausimą, ką Carito bendruomenė bei visa visuomenė gali padaryti, kad žmogaus orumas būtų apgintas, vargstančiųjų balsas – išgirstas.
100-mečio proga Carito bendruomenę sveikino Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, pirmoji ponia Diana Nausėdienė, Socialinių reikalų ir darbo ministrė Inga Rugininė, Sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis, vaizdo sveikinimus atsiuntė „Caritas Europe“ vadovė Maria Nyman, Seimo pirmininkas Juozas Oleka.
Kaip pabrėžė konferenciją pradėjęs Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, Caritas nėra vien socialinės pagalbos organizacija. Artimo meilės tarnystė yra viena esminių Bažnyčios misijos dalių, neatskiriama nuo Dievo žodžio skelbimo ir sakramentų šventimo. Bažnyčios skelbiama Dievo meilė per Caritą tampa regima visuomenės gyvenime.
„Šiandienos konferencijos tema kelia klausimą: „Ar pajėgiame dalintis?“ Šis klausimas užduodamas ne tik Caritodarbuotojams ar savanoriams, bet ir mums visiems“, – pabrėžė G. Grušas.






