Honkongo kardinolas Josephas Zenas, vienas griežčiausių Pranciškaus pontifikato krypties kritikų, paragino Leoną XIV suteikti „ilgesnę pertrauką“ kardinolams Mario Grechui (Marijui Grekui) ir Jeanui-Claude’ui Hollerichui (Žanui Klodui Holerišui), o Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektą kardinolą Víctorą Manuelį Fernándezą (Viktorą Manuelį Fernandesą) atšaukti iš pareigų.
Ilgame savo tinklaraščio įraše buvęs Honkongo vyskupas kritikavo ne tik šiuos tris kardinolus. Jis aptarė Vatikano II Susirinkimo įgyvendinimą, Sinodą apie sinodiškumą, vyskupų vaidmenį Bažnyčios valdyme, Pranciškaus pontifikato kryptį ir seksualinės moralės klausimus.
„Bažnyčios valdymo negalima palikti Sinodo sekretoriatui“
Laiško pabaigoje J. Zenas tiesiogiai kreipėsi į Leoną XIV, ragindamas užbaigti, jo žodžiais, „vadinamąjį Sinodą apie sinodiškumą“.
„Popiežius turėtų kardinolams Grechui ir Hollerichui suteikti ilgas atostogas. Jis negali Bažnyčios valdymo perduoti Sinodo sekretoriatui“, – rašė kardinolas.
Jo teigimu, Bažnyčiai reikėtų stiprinti ne Sinodo sekretoriato vaidmenį, bet vyskupų ir kardinolų bendrystę su popiežiumi.
„Priešingai, vyskupų bendrystės su popiežiumi ir kardinolų bendrystės su popiežiumi stiprinimas yra tai, ką visi sveikintume“, – teigė J. Zenas.
Kardinolas kritikavo pastarųjų metų Sinodo apie sinodiškumą procesą, nes, jo vertinimu, jame buvo pernelyg sumenkintas vyskupų vaidmuo. Jis pabrėžė, kad Bažnyčiai vadovauja apaštalų įpėdiniai vyskupai, kurių priešakyje yra popiežius, ir teigė, jog Sinodas neturėtų būti paverstas bendro pobūdžio „visos Dievo tautos konsultacija“.
J. Zenas taip pat tvirtino, kad Sinodo procese buvo siekiama svarstyti Bažnyčios hierarchinės struktūros, moterų šventimų, kunigų celibato ir seksualinės moralės klausimus. Tai yra paties kardinolo pateikiamas šio proceso vertinimas.
Kritikuoja Fernándezą ir Pranciškaus jam skirtą užduotį
J. Zenas paragino Leoną XIV atšaukti iš pareigų ir Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektą V. M. Fernándezą.
„Popiežius taip pat turėtų pakeisti Tikėjimo mokymo dikasterijos vadovą. Visiems gerai žinoma, kad šis kardinolas praeityje rašė dalykus, kurių šiandien jau neberašytų (?!)“, – teigė jis.
Kardinolas turėjo omenyje V. M. Fernándezo XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kai šis dirbo sielovadoje Argentinoje, parašytas knygas apie bučinius bei seksualumo ir dvasingumo ryšį. Šie tekstai vėl sulaukė dėmesio V. M. Fernándezą paskyrus vienos svarbiausių Romos kurijos dikasterijų vadovu.
Vis dėlto J. Zenas pabrėžė, kad jam didžiausią nerimą kelia laiškas, kurį Pranciškus parašė V. M. Fernándezą skirdamas Tikėjimo mokymo dikasterijos prefektu.
Kardinolo vertinimu, naujajam prefektui buvo pavesta užduotis, iš esmės besiskirianti nuo tradicinio šios institucijos vaidmens – „nebe ginti doktriną, o drąsinti teologus“.
J. Zenas šią formuluotę sieja su platesne Pranciškaus pasirinkta dikasterijos kryptimi. 2023 m. laiške V. M. Fernándezui tuometis popiežius ragino sudaryti sąlygas darniai plėtotis skirtingoms filosofinės, teologinės ir pastoracinės minties kryptims.
Kritikavo Sinodo procesą ir „Fiducia Supplicans“
Didelę savo teksto dalį J. Zenas skyrė seksualinės moralės klausimams. Jis kritikavo Tikėjimo mokymo dikasterijos deklaraciją „Fiducia Supplicans“, leidžiančią tam tikromis sąlygomis spontaniškai ir ne liturgijos metu laiminti nereguliariose situacijose esančias ir tos pačios lyties poras.
Kardinolas teigė, kad dokumentas Bažnyčioje sukėlė rimtą susiskaldymą, ir kritikavo tai, kad jis buvo paskelbtas vykstant Sinodo apie sinodiškumą procesui, tačiau, pasak jo, nebuvo svarstytas su Sinodo dalyviais.
J. Zenas taip pat kritikavo Pranciškaus dėmesį jėzuito kunigo Jameso Martino (Džeimso Martino), dirbančio sielovadoje su LGBTQ žmonėmis, veiklai. Kardinolas šias temas siejo su platesniu ginču dėl Bažnyčios seksualinės moralės ir Sinodo proceso krypties.
Jis taip pat labai griežtai įvertino vienos Sinodo studijų grupės dokumente, jo teigimu, pateiktas mintis apie homoseksualius santykius. Šiuos teiginius J. Zenas laikė nesuderinamais su Bažnyčios mokymu.
Gina Vatikano II Susirinkimą, bet kritikuoja jo įgyvendinimą
J. Zenas savo tekste nėra Vatikano II Susirinkimo priešininkas. Priešingai – jis kritikavo tiek tuos, kurie abejoja Susirinkimo mokymu, tiek tuos, kurie, jo vertinimu, prisidengdami „Susirinkimo dvasia“ nutolsta nuo jo dokumentų.
„Praėjus daugeliui metų po Vatikano II Susirinkimo pabaigos, turime apgailestaudami pripažinti, kad jo rezultatai nevisiškai atitiko lūkesčius“, – rašė kardinolas.
Jis priminė, kad būsimasis Jonas Paulius II, tuo metu Krokuvos arkivyskupas, savo arkivyskupijoje ilgai siekė padėti tikintiesiems geriau suprasti ir įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo dokumentus.
J. Zenas taip pat palankiai įvertino Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI pastangas įgyvendinti Susirinkimą. Kardinolas pabrėžė ir Katalikų Bažnyčios katekizmo svarbą – jo teigimu, šis dokumentas sistemingai išdėstė Bažnyčios tikėjimo, moralės ir liturgijos mokymą.
Tačiau, pasak J. Zeno, pastarąjį dešimtmetį aukščiausi Bažnyčios vadovai, nors ir deklaravo Vatikano II Susirinkimo autoritetą, praktiškai ne visada laikėsi jo paskelbtų dokumentų.
Pranciškui priekaištauja dėl kompromisų „tiesos klausimais“
J. Zenas pripažino, kad Pranciškus buvo giriamas už didelę atjautą ir rūpinimąsi vargstančiais bei pažeidžiamais žmonėmis. Tačiau kardinolas nesutiko su tuo, kaip, jo vertinimu, ankstesnis popiežius derino gailestingumą ir Bažnyčios mokymą.
„Atrodo, jog jis manė, kad dėl gailestingumo šiems žmonėms galima daryti nuolaidų ir ieškoti kompromisų net tiesos klausimais – su tuo mes negalime sutikti“, – rašė J. Zenas.
Kardinolas taip pat teigė, kad Pranciškus nepakankamai vertino Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI „sunkias pastangas ginant ortodoksinį tikėjimą“. Atskirai jis kritikavo Pranciškaus įgyvendintus Sinodo struktūros ir veikimo pokyčius, kurie, J. Zeno vertinimu, sumenkino vyskupų vaidmenį.
Ragina remti Leoną XIV
Laiško pabaigoje J. Zenas teigė, kad šiuolaikiniame pasaulyje, kurį, jo žodžiais, veikia ateizmas, nihilizmas ir reliatyvizmas, Bažnyčia turi aiškiai skelbti visą savo tikėjimo mokymą, o ne mėginti prisitaikyti prie pasaulio.
„Žmonės trokšta to, kas tvirta“, – rašė kardinolas ir ragino Bažnyčią „parodyti visą mūsų tikėjimo lobį“, galintį suteikti žmonijai viltį.
Jis taip pat paragino kardinolus, vyskupus ir pasauliečius, kurie, jo žodžiais, suvokia būtinybę grįžti prie „ortodoksinio ir vieningo tikėjimo“, viešai remti Leoną XIV.
„Turime nuoširdžiai melstis už popiežių. Tik visagalis Dievas gali suteikti jam reikalingo ryžto ir išminties“, – savo tekstą baigė J. Zenas.
Josephas Zenas 2002–2009 m. buvo Honkongo vyskupas. Benediktas XVI 2006 m. paskyrė jį kardinolu. Pranciškaus pontifikato metais jis tapo vienu griežčiausių jo kurso kritikų, ypač sinodiškumo, liturgijos ir Bažnyčios santykių su Kinijos valdžia klausimais.






