Apie 500 tūkst. tikinčiųjų penktadienį, lapkričio 13-ąją, dalyvavo Leono XIV aukotose Mišiose Pampas de Pimentel vietovėje, Čiklajuje, o dar maždaug milijonas žmonių, vietos valdžios duomenimis, pasitiko popiežių miesto gatvėse. Sugrįžęs į vyskupiją, kuriai anksčiau vadovavo, Leonas XIV kalbėjo ne tik apie kiekvieno pakrikštytojo pareigą skelbti Evangeliją, bet ir apie tai, kaip krikščioniškas tikėjimas turi būti liudijamas šeimoje, darbe ir viešajame gyvenime.
Masinis ir emocingas popiežiaus sugrįžimas tapo vienu pagrindinių tarptautinės ir Peru žiniasklaidos akcentų. „Associated Press“ pabrėžė Leono XIV džiaugsmą sugrįžus į miestą, kuriame Robertas Prevostas anksčiau tarnavo vyskupu, o „El País“ šį Čiklajaus etapą pavadino viena emocingiausių jo kelionės po Pietų Ameriką dalių. Peru spauda daug rašė apie žmones, iš įvairių šalies vietų vykusius į Pampas de Pimentel, kai kuriuos jų čia laukusius nuo ankstesnio vakaro, nepaisant karščio ir nuovargio.
Tačiau dalis Peru ir katalikiškos žiniasklaidos iškėlė kitą šių Mišių aspektą – pačios homilijos žinią. „La República“ akcentavo Leono XIV žodžius, kad „evangelizuoti nereiškia primesti doktrinas“, o „Vatican News“ ir agentūra „Andina“ pabrėžė popiežiaus raginimą visiems krikščionims suvokti save kaip misionierius mokinius.
Evangelizacija prasideda nuo gyvenimo liudijimo
Leonas XIV priminė, kad Evangelijos skelbimas nėra vien kunigų, vienuolių ar gerai teologiškai pasirengusių žmonių užduotis. Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo savo pašaukimo ar tikėjimo pažinimo lygio, yra kviečiamas būti misionieriumi mokiniu.
Remdamasis šv. Pauliaus VI apaštališkuoju paraginimu „Evangelii Nuntiandi“, popiežius pabrėžė, kad evangelizacija yra esminė Bažnyčios misija, jos giliausias pašaukimas ir pati jos buvimo priežastis. Tačiau XXI amžiuje, pasak jo, Kristus pirmiausia turi būti skelbiamas ne žodžiais, o autentišku ir nuosekliu krikščionišku gyvenimu.
„Pirmiausia turime pastatyti Jėzų Kristų į centrą – ir savo skelbimo, ir savo gyvenimo“, – sakė Leonas XIV. Jis pridūrė, kad krikščioniško gyvenimo nuoseklumas nėra vien žmogaus valios rezultatas – tai Dievo malonė, kurios reikia prašyti ir su kuria žmogus turi bendradarbiauti savo pastangomis.
Pasak popiežiaus, asmeninio susitikimo su Kristumi centras yra Eucharistija ir Dievo žodis – du „stalai“, kurie maitina ir teikia gyvybę. Tačiau Kristus sutinkamas ir Bažnyčios bendrystėje bei artimajame, ypač tame, kuriam reikia pagalbos.
„Evangelizuoti nereiškia primesti doktrinas ar pasitikėti veiksmingomis strategijomis, bet liudyti tikrą susitikimą su Jėzumi Kristumi“, – pabrėžė Leonas XIV. Jo teigimu, Evangelijos skelbimas turi remtis gyvenimo liudijimu, artumu ir pagarba žmogaus laisvei, o ne prozelitizmu ar vien įtaigiomis kalbomis.
Tikėjimas turi tapti matomas šeimoje ir visuomenėje
Šią evangelizacijos sampratą popiežius tiesiogiai susiejo su šeimos, artimo meilės ir visuomeninės atsakomybės temomis. Jis ragino iš naujo atrasti bendrą maldą namuose ir krikščioniškas šeimas pavadino „misionierišku branduoliu“. Kaip „namų Bažnyčios“, jos, pasak Leono XIV, ugdo žmones, pasirengusius dalyvauti ne tik parapijos ar visuotinės Bažnyčios, bet ir visuomenės gyvenime.
Evangelijos skelbimas, anot jo, taip pat neatsiejamas nuo rūpinimosi labiausiai stokojančiais žmonėmis. Konkreti, atsakinga ir pagarbi meilė turi skatinti krikščionis ne tik padėti atskiram žmogui, bet ir siekti keisti neteisingas bendro gyvenimo struktūras.
Kartu Leonas XIV perspėjo, kad meilė negali būti atskirta nuo tiesos. „Be tiesos meilė virsta paprastu sentimentalumu, o tiesa be meilės tampa griežta ir šalta“, – sakė jis. Tiesa, anot popiežiaus, nėra abstrakti teorija ar idėja – krikščioniui ji įgyja asmeninį pavidalą Jėzuje Kristuje ir turi būti matoma konkrečiame gyvenime.
Šiuos žodžius Leonas XIV siejo su dabartiniais tikėjimo perdavimo sunkumais. Kai kuriuose pasaulio regionuose, pasak jo, tikėjimo perdavimo tradicija beveik visiškai nutrūko, o krikščionys susiduria su religiniu abejingumu, materializmu ir savanaudiškumu. Todėl neužtenka tik išpažinti tikėjimą – jis turi formuoti kasdienius žmogaus sprendimus.
„Pasaulis mūsų laukia“
Popiežius ypač ragino priešintis pagundai tikėjimą uždaryti privačioje erdvėje. Susitikimo su Kristumi džiaugsmas, anot jo, turi būti matomas šeimoje, profesinėje veikloje ir viešajame gyvenime – per sąžiningą darbą, atsakomybę ir tarnavimą kitiems.
Leonas XIV pabrėžė, kad krikščioniškoji misija negali būti improvizuota, nes žmogus gali įtikinamai skelbti tik tai, ką pats yra patyręs. „Skelbiame tai, ką patys sutikome, išganymą, kurį patyrėme, mums suteiktą nuodėmių atleidimą ir atrastą tikrąją gyvenimo prasmę“, – kalbėjo jis.
Baigdamas homiliją popiežius visą savo žinią sutelkė į vieną raginimą Čiklajaus ir visos Peru tikintiesiems: „Brangūs broliai ir seserys, pasaulis mūsų laukia, o misija tik prasideda.“ Jis kvietė leisti Evangelijai „išsilieti“ iš kaimų, miestelių ir miestų, kad krikščionių tikėjimas taptų ne uždara asmenine patirtimi, bet gyvu liudijimu kitiems.
