Tęsdamas vizitą buvusioje savo vyskupijoje Peru, Leonas XIV šeštadienį, lapkričio 14-ąją, sugrįžo į vietas, kurios glaudžiai susijusios su jo ankstesne ganytojiška tarnyste. Čiklajaus katedroje popiežius karūnavo Nekaltai Pradėtosios Dievo Motinos atvaizdą, Santa Kruse aukojo Mišias vietos bendruomenei, o šv. Turibijaus Mogroviečio šventovėje užbaigė jo kanonizacijos 300 metų sukakties minėjimus. Visuose trijuose susitikimuose Leonas XIV kalbėjo itin asmeniškai – dėkojo už metus, praleistus šiame krašte, prisiminė žmones, kuriuos čia sutiko, ir prašė jų toliau už jį melstis.
„Šalia tavęs išmokau būti Čiklajaus ganytoju“
Čiklajaus katedroje Leonas XIV vadovavo Nekaltai Pradėtosios Dievo Motinos karūnavimo apeigoms. Pasak jo, tai visos Bažnyčios dėkingumo už Marijos globą ženklas, tačiau kartu ir asmeninis jo padėkos gestas už jos lydėjimą tais metais, kai jis buvo Čiklajaus vyskupas.
Popiežius pabrėžė, kad Marija visada kreipia žmogaus žvilgsnį į savo Sūnų, ypač tada, kai atrodo, jog aplink tvyro neįveikiama tamsa. Kristų jis pavadino Dievo atsaku į tamsos apgaubtą, tačiau vienybės ir susitaikymo trokštančią žmoniją.
„Mano brangūs sūnūs ir dukros šioje mylimoje Čiklajaus žemėje! Pamaldumas Nekaltajai Pradėtajai Mergelei yra viena iš krikščioniškųjų šaknų, formuojančių jūsų tapatybę ir stiprinančių jūsų tikėjimą“, – sakė Leonas XIV, kviesdamas žmones ir toliau keliauti drauge kaip vienai Dievo šeimai.
Kreipdamasis į Mariją popiežius išsakė vieną asmeniškiausių šio vizito minčių: „Šalia tavęs išmokau būti Čiklajaus ganytoju. Tu lydėjai mane jo kaimuose ir miestuose, išmokei mane susitikti su jo žmonėmis ir būti dėmesingam jų poreikiams.“
Kreipdamasis į Mariją popiežius išsakė vieną asmeniškiausių šio vizito minčių: „Šalia tavęs išmokau būti Čiklajaus ganytoju. Tu lydėjai mane jo kaimuose ir miestuose, išmokei mane susitikti su jo žmonėmis ir būti dėmesingam jų poreikiams.“
Nekaltajai Marijos Širdžiai jis patikėjo ir savo dabartinę tarnystę: „Tavo Nekaltajai Širdžiai šiandien patikiu savo gyvenimą ir savo, kaip Petro įpėdinio, tarnystę.“
Santa Kruse – apie tikėjimą, emigraciją ir smurto pagundą
Vėliau Leonas XIV nuvyko į maždaug už 100 kilometrų nuo Čiklajaus esantį Santa Krusą, įsikūrusį vakariniame Andų kalnų šlaite. Ten jis šventė Eucharistiją su vietos katalikų bendruomene ir sakė atvykęs pasidalyti „Kristaus mokinio ir misionieriaus džiaugsmu“.
Popiežius prisiminė, kad tarnaudamas šiame Peru regione buvo sužavėtas jo gamtos grožio ir žmonių nuoširdumo. Jis dėkojo kunigams, vienuoliams ir vienuolėms, o ypač katechetams, kurie atokiose vietovėse, stokojant kunigų, vadovauja Žodžio liturgijai, rengia vaikus sakramentams, lanko ligonius ir rūpinasi bendruomenių poreikiais.
Komentuodamas Evangelijos palyginimą apie atkaklią našlę ir teisėją, Leonas XIV kalbėjo apie maldos ir ištvermės svarbą, tačiau kartu atkreipė dėmesį į konkrečias regiono problemas – žmonių išvykimą į didmiesčius, tuštėjančias gyvenvietes, demografinę krizę ir neteisingą iš žemės išteklių gaunamos naudos pasidalijimą.
Pasak popiežiaus, susidūrus su tokiais sunkumais gali kilti pagunda pasiduoti nusivylimui, apmaudui ar net griebtis smurto. „Tačiau smurtas niekada nebus pažangos ir taikos kelias“, – pabrėžė jis.
„Kur yra tikėjimas, ten yra ir malda, o kur yra malda, ten atsiranda ir gebėjimas įsipareigoti dėl kitų gerovės“, – sakė Leonas XIV.
Jis taip pat drąsino žmones nepasiduoti sunkumams: „Viešpats mato kelius, kuriais keliaujate, jūsų triūsą, rūpesčius ir iššūkius, su kuriais susiduriate. […] Kai siela nemato tikslo, Jis yra kelias. Kai pritrūksta jėgų, Jis yra maistas. Kai apima nusivylimas, Jis gaivina viltį.“
Prie šv. Turibijaus kapo prisiminė savo vyskupo šventimų išvakares
Tą pačią dieną Leonas XIV aplankė šv. Turibijaus Mogroviečio šventovę, esančią netoli Čiklajaus. Ten, prie vietos, kurioje kadaise ilsėjosi šio XVI amžiaus Peru apaštalo palaikai, buvo oficialiai užbaigti jo kanonizacijos 300 metų sukakties minėjimai.
Popiežius pasidalijo asmeniniu prisiminimu: kai buvo paskirtas Čiklajaus vyskupu, naktį prieš savo šventimus praleido melsdamasis ir prašydamas šv. Turibijaus užtarimo, kad Viešpats suteiktų jam malonę būti ganytoju pagal Jo širdį.
Leonas XIV dėkojo Čiklajaus žmonėms už tai, kad jie anuomet nuoširdžiai priėmė jį kaip savo vyskupą.
Leonas XIV dėkojo Čiklajaus žmonėms už tai, kad jie anuomet nuoširdžiai priėmė jį kaip savo vyskupą. „Per savo tarnystės metus Čiklajuje turėjau malonę pažinti daugelį tokių žmonių. Džiaugiuosi, kad man buvo duota pažinti jūsų tikėjimą, tradicijas ir meilę, su kuria saugote savo protėvių palikimą. Dėkoju už visa, kuo praturtinate Bažnyčios gyvenimą“, – kalbėjo jis.
„Skauda širdį pagalvojus apie tuos, kurie gyvena baimėje“
Apmąstydamas šv. Turibijaus palikimą, popiežius ragino neapsiriboti praeities prisiminimais, bet žvelgti ir į dabartinius šio krašto iššūkius.
„Žinau, kad daug šio krašto šeimų kenčia dėl nusikalstamumo, turto prievartavimo ir nesaugumo. Skauda širdį pagalvojus apie tuos, kurie gyvena baimėje, apie žmones, kurių sąžiningo darbo vaisiams kyla grėsmė, ir apie tuos, kurie vis dar patiria diskriminaciją“, – sakė Leonas XIV.
Jis ragino žmones likti vieningus, rūpintis vieni kitais ir niekada netapti abejingus kitų kančiai.
Baigdamas vizitą popiežius dar kartą dėkojo už visa, ko išmoko tarnystės Čiklajuje metais, ir prašė žmonių maldos už dabartinę jo tarnystę visuotinei Bažnyčiai.
„Dabar, kai Viešpats man patikėjo rūpintis visuotine Bažnyčia, vėl prašau Jį tos pačios malonės, suvokdamas, kiek daug man dar reikia išmokti. Prašau jūsų ir toliau melstis už mane, kaip, žinau, meldėtės iki šiol.“
