Ką tik Katalikų Bažnyčia paminėjo Laterano bazilikos pašventinimo metines. Šventė įvesta pirmosios bazilikos, kurią 324 m. Laterano rūmuose pastatė imperatorius Konstantinas, garbei. Bažnyčia išskiria Laterano baziliką kaip visų Romos miesto ir pasaulio bažnyčių Motiną bei Galvą ir Romos vyskupo katedrą. Atrodytų, dar viena neaiški ir nuo Lietuvos tolima šventė, kol jos nesusieji su šios šventės dienos Dievo Žodžiu.
Perskaičius tos dienos liturginius skaitinius, tampa akivaizdu, kad Dievo namai (pastatas) Šventajame Rašte užima reikšmingą vietą. Jau nuo senovės žmonės ieškojo vietos Dievui garbinti. Pirmoji šventykla, pastatyta karaliaus Saliamono, buvo kvapą gniaužianti savo puošnumu ir, nepabijosiu pasakyti, mūsų bažnyčioms, katedroms ir bazilikoms dar toli iki tokio grožio.
Bet kuo tie pastatai svarbūs? Juose iki Kristaus Dievo buvimo ženklas buvo Sandoros skrynia, o šiandienos bažnyčiose Jis tebegyvena Eucharistijos pavidalu, nors yra ir kiekvienoje vietoje, visoje Visatoje.
Bet grįžkime prie Dievo Žodžio. Kaip jau minėjau, tądien Žodžio liturgija kalba apie šventyklos svarbą. Kalbama apie dvi šventyklas: pastatą ir mūsų visų kūnus. Ir štai čia noriu pakalbėti apie pastatus, nors kiekvieno iš mūsų kūnas yra ne mažesnė šventovė.
Skaitinys iš Senojo Testamento, pranašo Ezechielio knygos 47 skyriaus, kalba apie iš šventyklos trykštantį vandenį, kuris visa gydo. Evangelija šį skaitinį paaiškina pasakydama, kad Jėzus kalbėjo apie savo kūno šventyklą, o ne apie tą, kuri stovėjo Jeruzalėje (plg. Jn 2, 19–21).
Taigi, kad malonė trykšta iš Kristaus, jau visiems krikščionims yra aišku. Jono evangelijos 2 skyriaus 21 eilutės sakinys „Betgi jis kalbėjo apie savo kūno šventyklą“ šioje ištraukoje tikrai yra labai svarbus ir gal net nustelbia prieš tai matytą ryžtingą Jėzų.
„Susukęs iš virvučių rimbą, išvijo visus iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus“ (Jn 2, 15).
Tas Jėzus, kuris smerkė fariziejus ir kaip pavyzdį nurodė, kaip sunku turtuoliui įeiti į Dievo namus, dabar kovoja už puošnią šventovę ir neleidžia jos žeminti ar keisti jos paskirties?
Ir taip, ir ne. Nors pasakyta: „Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane““, čia svarbu suprasti, kad Jėzus gynė ne tiek pačią šventyklą, kiek Dievo namų paskirtį. Šis Jėzaus uolumas – tai uolumas dėl Dievo ir tikrojo garbinimo, o ne dėl tam tikro pastato ar liturginių dalykų.
Nejučiomis tampa smalsu, ką Jėzus šiomis dienomis pasakytų, atėjęs į mūsų bažnyčias. Smalsu būtų pamatyti Jo reakciją į išpuoštas bažnyčias (beje, apie puošniąją šventyklą Jis pats buvo pasakęs, kad neliks akmens ant akmens).
O ką pasakytų apie moderniąsias šventoves, kuriose kartais ne tik nelieka sakralumo ir „priartėjimo prie dangaus“ pojūčio, bet ir menas nebeatlieka savo funkcijos – nepadeda žmogui priartėti prie Dievo, neįkvepia gyventi taip šventai, kaip gyveno jose vaizduojami žmonės?
Kokia būtų Jo nuomonė apie garbinimą giesmėmis, kurių tekstai kartais būna labai skurdūs, o jos dažnai atliekamos be Šventosios Dvasios, rėkaujant tarsi roko scenoje?
Manau, vienas įdomiausių klausimų – ką Jis pasakytų apie liturgiją, kuri neretai būna nutolusi nuo sakralumo bei Dvasios ir, panašu, tolsta šviesmečiais?
Taip, žinau, jog tikrai atsiras tokių, kurie pasakys, kad senoji šv. Mišių liturgija yra atgyvena. Tačiau čia norisi kalbėti ne tik apie ją, bet ir apie naująją liturgiją. Reikia modernumo, reikia šiuolaikiškumo. Bet ar tikrai reikia aukoti viską, kas atėjo iš pirmųjų amžių ir susiformavo per laiką, dėl modernizmo? Gal nemėgstame, nepritariame ir nepriimame senovės dalykų, nes jų neišmanome?
Štai, pavyzdžiui, ilgus šimtmečius gyvavo tradicija kunigui būti nusigręžusiam nuo žmonių. Po liturginės reformos ši praktika buvo panaikinta, neva siekiant artimesnio ryšio tarp kunigo ir liaudies. Tačiau pati mintis, kad visa bendruomenė kartu su kunigu, atsigręžusi į rytus, kur teka saulė ir iš kur ateis Kristus, meldžiasi, šiandien jau retam žinoma.
Taip pat buvo panaikinta daug kitos simbolikos, nes norėta supaprastinti šventąsias Mišias. Bet ar iš tiesų reikia supaprastinti tai, kas mus priartina prie Dievo?
Ar šiandien pasaulyje gausėjantys grįžimai į Katalikų ir ortodoksų Bažnyčias dėl liturginės tvarkos, dėl išgyvenimo susitinkant gyvąjį Dievą, dėl tikro Kristaus Kūno nėra svarbūs ir mums?
O jei net atidžiau panagrinėsime dokumentus apie Novus Ordo liturgiją, suprasime, kad neretai turime dar naujesnį darinį – tokį, apie kurį niekas nekalbėjo ir kurio niekas nepatvirtino.
Kaip tai nutiko? Čia jau atsiranda žemiška, o dar tiksliau – žmogiška valia interpretuoti liturgiją savaip ir pritaikyti jai dalykus, nebūdingus mūsų kultūrai, pavyzdžiui, šokius adoracijos ar net šv. Mišių metu.
Taigi, panagrinėję dokumentus apie liturginę reformą, o ypač „Sacrosanctum Concilium“, galime rasti, kad liturgija neturėjo būti sukurta iš naujo – ji turėjo būti peržiūrėta ir pataisyta.
Kai kurie elementai, neduodantys jokios dvasinės naudos, buvo panaikinti, o kai kurie (kaip visuotinė malda) sugrąžinti į liturgiją, nes Tridento liturgijoje jų nebuvo.
Žinoma, visko nesuminėsi ir neišpasakosi. Sunku spręsti, kas buvo komisijų narių galvose, kai jie dirbo prie liturgijos, tačiau viena aišku – paveldas yra naikinamas ir, manau, dažniausiai iš nežinojimo bei nesupratimo.
Taip griežtai pasakiau prisimindamas pas Viešpatį iškeliavusio popiežiaus Pranciškaus apribojimus senosios liturgijos aukojimui.
Tradicinės, Šventuoju Raštu paremtos giesmės procesijose, tokios kaip „Rūsčią dieną“, kurioje kalbama apie laikų pabaigą, pakeičiamos linksmomis charizmatinėmis giesmėmis.
Tai teko išgirsti šių metų Vėlinių oktavoje: Chriso Tomlino giesmė „Holy Forever“ vietoj tradicinės „Rūsčią dieną“.
Rimtai? Gedulinė procesija ir linksmos giesmės? Na, gal tai labiau tinka kitoms kultūroms, pavyzdžiui, Afrikos, tačiau vargu ar tokia kultūra tiko Jėzaus laikais, kai pats Jėzus verkė prie Lozoriaus kapo. Vargu ar ji priimtina ir mūsų Lietuvos kultūrai.
Visko, žinoma, nepaminėsi ir neišpasakosi, tačiau yra daug rimtų, konkrečių pavyzdžių, kurie neramina: pigus ir maldą slopinantis bažnytinis menas, giesmės, verčiančios susimąstyti, kur aš esu – Mišiose ar koncerte, taip pat liturgija, kuri kartais labai rimtai virsta teatru arba net kunigo monologu, taigi tuo, nuo ko taip bėgo ir ko taip bijojo Vatikano II Susirinkimo tėvai.
Belieka išgirsti ir įsiklausyti į mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžius: „… iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ (Jn 2, 16) ir galbūt leisti, kad ir mus bent kiek pagraužtų uolumas dėl Dievo namų.
