Šiaurės Italijoje archeologai nustatė, kaip manoma, ankstyvosios krikščionių bažnyčios, kurią šv. Jeronimas aprašė 396 m. parašytame laiške, vietą. Netoliese aptiktas ir pastatas, kuris, tyrėjų manymu, galėjo būti senovinio Altino miesto vyskupo rūmai.
Apie atradimą spalio 15 d. paskelbė Venecijos Ca’ Foscari universitetas. Radinys suteikia materialių įrodymų apie ankstyvąjį krikščioniškąjį Altino paveldą, apie kurį daugelį šimtmečių buvo žinoma daugiausia iš istorinių šaltinių.
2026 m. rugsėjį ir spalį vykdyti kasinėjimai bei 2025 m. surinkti duomenys leido tyrėjams nustatyti bažnyčios ir, jų manymu, vyskupo rezidencijos vietą.
„Pirmą kartą galime labai užtikrintai pasakyti, kur stovėjo Altino bažnyčia ir vyskupo rūmai. Rašytiniai šaltiniai mums bylojo, kad jie turėjo egzistuoti, o dabar turime ir tai patvirtinančių archeologinių įrodymų“, – išverstame universiteto pranešime sakė kasinėjimų vadovas Diego Calaonas iš Ca’ Foscari universiteto.
„Ši analizė leidžia naujai papasakoti apie perėjimą iš Altino į Torčelą ir Veneciją – ne kaip apie staigų pabėgimą, bet kaip apie ilgą, kryptingai vykusį virsmą, kurio metu senovinis miestas ir jo gyventojai aktyviai formavo ekonominius bei politinius sprendimus“, – pridūrė D. Calaonas. „Tuo pat metu senovinio Altino pastatai ir erdvės tapo statybinių medžiagų šaltiniu, padėjusiu kurti naują gyvenimo būdą lagūnoje.“
Universitetas kasinėjimus vykdo kartu su Altino archeologijos parku ir Venecijos bei lagūnos nacionaliniais archeologijos muziejais.
Istorinių nuorodų į Altino bažnyčią randama ankstyvosios krikščionybės mokslininko ir teologo šv. Jeronimo raštuose. 396 m. Heliodorui, laikomam pirmuoju Altino vyskupu, parašytame 60-ajame laiške šv. Jeronimas aprašo jauno kunigo Nepotiano atsidavimą rūpinantis bažnyčia.
Šv. Jeronimas mini bažnyčios altorių, sienas, grindis, užuolaidomis dengtas durų angas ir šventuosius indus. Laiško data sutampa su laikotarpiu, kuriuo, archeologų manymu, buvo pastatyta ši bažnyčia.
Iki šiol tyrėjams nebuvo pavykę tiksliai nustatyti jos vietos.
Naujai identifikuotas statinys – maždaug 30 metrų ilgio ir 20 metrų pločio stačiakampė salė. Jos pamatai datuojami laikotarpiu nuo IV a. pabaigos iki V a. pirmosios pusės.
Pastatas orientuotas į rytus ir neatitinka aplinkinių romėniškų gatvių tinklo krypties. Jame taip pat nėra apsidės – pusapvalės erdvės, dažnai įrengiamos viename bažnyčios gale. Pasak Ca’ Foscari universiteto, toks pastato planas atitinka šiaurės Adrijos regiono architektūros tradicijas, kurių pavyzdžių randama ir senoviniame Akvilėjos mieste.
Tyrėjams šį statinį pavyko identifikuoti iš naujo įvertinus Romos ir vėlyvosios antikos laikotarpių archeologinius duomenis. Pamatai ir tranšėjos, likusios išėmus statybines medžiagas, padėjo ankstesnių kasinėjimų metu aptiktus radinius susieti su naujausių tyrimų duomenimis.
Į rytus nuo bažnyčios archeologai taip pat aptiko didelį pastatą, kuris, jų manymu, buvo vyskupo rūmai.
Į rytus nuo bažnyčios archeologai taip pat aptiko didelį pastatą, kuris, jų manymu, buvo vyskupo rūmai.
Pastatas turėjo portiką – dengtą prieangį, taip pat vidines pertvaras ir priestatus. Tvirti pamatai leidžia manyti, kad statinys galėjo būti dviejų aukštų, nors tyrėjams dar nepavyko išsiaiškinti visų pirminio jo išplanavimo detalių.
Universiteto teigimu, viršutiniame aukšte galėjo gyventi dvasininkai, o apatiniame galėjo būti laidojimo vietos, skirtos vyskupams ar kitiems žymiems žmonėms. Tokią išvadą padėjo pagrįsti aptiktos vėlyvosios antikos mozaikų liekanos.
Tyrėjai dar neaptiko komplekso krikštyklos, tačiau mano, kad ji gali būti dar neištirtoje miesto kvartalo dalyje.
Vienas iš išskirtinių komplekso bruožų – jo pamatai, kuriuose panaudoti iš romėniškų kelių paimti grindinio akmenys. Iš trachito – kietos vulkaninės uolienos – pagaminti akmenys buvo sudėti apversti.
Romėnų teisė kelius saugojo kaip viešąją infrastruktūrą. Tyrėjų teigimu, pakartotinis šių akmenų panaudojimas leidžia manyti, kad vyskupas Altine turėjo nemažą viešąją valdžią, o tai rodo augantį Bažnyčios vaidmenį miesto valdyme.
Dar XX a. devintajame dešimtmetyje ir anksčiau vykdyti kasinėjimai buvo atidengę atskiras šio komplekso dalis, tačiau tik dabar tyrėjams pavyko susieti išsibarsčiusius duomenis, plačiau išanalizavus pamatus ir po jais esančius archeologinius sluoksnius.
