Spalio 3–4 dienomis 44 Panevėžio vyskupijos Gyvojo rožinio draugijos nariai dalyvavo piligriminėje kelionėje ir rekolekcijose Lenkijoje. Aplankę garsias Čenstakavos ir Gidlės Dievo Motinos šventoves, maldininkai gilinosi į palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio dvasinį palikimą, meldėsi už savo artimuosius ir Lietuvą. Piligrimystei vadovavo Gyvojo rožinio draugijos vadovė Nijolė Gylienė ir dvasinis vadovas kunigas Alfredas Puško.
Į dviejų dienų kelionę leidosi tikintieji iš Panevėžio miesto, Ramygalos, Krekenavos, Anykščių, Utenos ir Pasvalio dekanatų parapijų.
Kelionės metu kunigas A. Puško vedė rekolekcijas tema „Per palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį pas Dievo Motiną Mariją“.
Pagrindinė rekolekcijų mintis – palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimo pavyzdžiu mokytis blogį nugalėti gerumu.
Pasak dvasininko, piligrimystė neturėtų apsiriboti šventų vietų aplankymu. Svarbiausia, kad ji keistų patį žmogų.
„Neužtenka nueiti kelią, reikia, kad kelias mus keistų“, – piligrimams priminė kunigas.
Blogį nugalėti gerumu – ne silpnumo, o stiprybės ženklas
Rekolekcijose daug dėmesio skirta palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimui, jo patirtiems išbandymams, tarnystei Bažnyčiai ir gebėjimui net priešiškumo akivaizdoje išsaugoti meilę žmogui.
Piligrimai svarstė, kad krikščioniškasis gerumas nėra pasyvumas ar susitaikymas su neteisybe. Tai sąmoningas apsisprendimas neatsakyti neapykanta į neapykantą, neleisti pykčiui užvaldyti širdies ir rinktis tiesą bei gailestingumą.
„Kartais didžiausia pergalė yra ne paskutinis žodis ginče, bet gebėjimas patylėti, nepasmerkti, ištiesti ranką ir žengti pirmąjį žingsnį susitaikymo link“, – tokia mintimi dalijamasi piligrimės Jūratė Vijeikienė aprašyme socialiniame tinkle.
Kelionės metu Gyvojo rožinio draugijos vadovė N. Gylienė taip pat supažindino maldininkus su draugijos istorija, pirmaisiais įstatais ir jų atnaujinimu.
Prisimintas kunigas Kostas Balsys, kuris 1979 metais sovietinės okupacijos sąlygomis atkūrė Gyvojo rožinio draugijos veiklą. Kitais metais bus minimos šio dvasininko 100-osios gimimo metinės.
Aptarta ir Švenčiausiojo Sakramento adoracijos reikšmė. Remiantis 1906 metų draugijos įstatais, piligrimams priminti keturi adoracijos etapai: Viešpaties pagarbinimas ir savęs patikėjimas Jam, dėkojimas už malones, atgaila už nuodėmes ir malda už Bažnyčią bei asmeninį dvasinį augimą.
Čenstakavoje – malda prie Juodosios Madonos
Atvykę į Čenstakavą piligrimai pirmiausia ėjo Kryžiaus kelią Jasna Guros šventovėje. Maldininkai paeiliui nešė kryžių, apmąstė Kristaus kančią ir maldoje patikėjo Jam savo rūpesčius bei sunkumus.
Vakare jie dalyvavo šv. Mišiose prie garsiojo Čenstakavos Dievo Motinos, dar vadinamos Juodąja Madona, paveikslo.
Ši šventovė yra vienas svarbiausių katalikų piligrimystės centrų Lenkijoje, kasmet sutraukiantis daugybę tikinčiųjų iš įvairių pasaulio šalių.
Piligrimus ypač sujaudino iškilmingas Dievo Motinos paveikslo atidengimas, lydimas maldos ir giesmių.
Čenstakavos Dievo Motinos atvaizde Marija laiko Kūdikėlį Jėzų ir ranka rodo į Jį. Šis gestas krikščioniškojoje ikonografijoje primena, kad Marijos užduotis – vesti tikinčiuosius pas Kristų.
„Marija neatkreipia dėmesio į save, bet kviečia pažvelgti į Jėzų, pasitikėti Jo žodžiu ir sekti Jo meilės keliu“, – rašoma piligrimystės liudijime.
Maldininkai nakvojo šalia šventovės esančiuose piligrimų namuose, o ankstyvą rytą dar kartą dalyvavo Dievo Motinos paveikslo atidengimo apeigose.
Pasak kelionės dalyvių, ši patirtis tapo viena įsimintiniausių piligrimystės akimirkų.
Gidlėje meldėsi už ligonius ir išgydymo reikalingus žmones
Antrąją kelionės dieną piligrimai atvyko į Gidlę – nedidelį Lenkijos miestelį, garsėjantį stebuklingąja Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu statulėle.
Pasak vietos tradicijos, mažytę, maždaug devynių centimetrų aukščio akmeninę Marijos statulėlę ardamas lauką aptiko ūkininkas Janas Czeczekas.
Legenda pasakoja, kad po šio atradimo įvyko nepaprastų reiškinių ir išgijimų, o žinia apie statulėlę paskatino tikinčiuosius keliauti į Gidlę.
1615 metais į šią vietovę buvo pakviesti dominikonai, kuriems patikėta rūpintis augančiu piligrimų srautu ir šventovės puoselėjimu.
Ilgainiui Gidlėje iškilo didinga barokinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. 1923 metais Dievo Motinos statulėlė buvo iškilmingai karūnuota, o 1998 metais popiežius Jonas Paulius II šventovei suteikė mažosios bazilikos titulą.
Gidlės Dievo Motina ypač gerbiama kaip Ligonių Sveikata. Čia piligrimai meldžiasi už sergančiuosius, priklausomybių ir kitų gyvenimo sunkumų kamuojamus žmones.
Panevėžio vyskupijos maldininkai Gidlėje dalyvavo Susitaikinimo sakramente, Eucharistinėje procesijoje su Rožinio malda, šv. Mišiose, kuriose melstasi už išgydymą, ir padėkos pamaldose.
Ypatinga patirtimi tapo Eucharistinė procesija bažnyčios viduje. Po šv. Mišių tikintieji taip pat galėjo prisiliesti prie kunigo nešamos monstrancijos.
Piligrimystė, kuri turi tęstis kasdienybėje
Kelionės dalyviai pabrėžia, kad piligrimystės vertė atsiskleidžia ne vien aplankytose šventovėse ar patirtuose įspūdžiuose, bet ir pasikeitusioje žmogaus laikysenoje.
„Sugrįžtame į savo namus, į kasdienybės rūpesčius, tačiau jau nebe tokie, kokie išvykome. Kelias, kuriuo keliavome, pamažu tampa ir mūsų vidiniu keliu – kelione į save, į gilesnį tikėjimą, į nuoširdesnį santykį su Dievu ir artimu žmogumi“, – dalijamasi piligrimystės liudijime.
Maldininkų teigimu, kelionė į Čenstakavą ir Gidlę tapo kvietimu kasdienybėje gyventi su didesniu pasitikėjimu Dievu, mokytis atleisti, padrąsinti kitus ir pastebėti šalia esantį žmogų.
Piligrimai dėkojo Gyvojo rožinio draugijos vadovei N. Gylienei ir kunigui A. Puško už surengtas rekolekcijas bei dvasinį palydėjimą.
Svarbiausiu kelionės palinkėjimu tapo palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenimo pavyzdžiu grįstas raginimas – blogį nugalėti gerumu.
