Spalis Katalikų Bažnyčioje tradiciškai skiriamas Rožinio maldai – tikintieji kviečiami dažniau paimti į rankas rožinį ir kartu su Marija apmąstyti Kristaus gyvenimo slėpinius. Per daugelį amžių susiformavusi malda jungia Evangelijos apmąstymą, kartojamą „Sveika, Marija“ ir asmenines bei bendruomenines intencijas. Rožinio istorija siekia pirmųjų krikščionių kartojamosios maldos tradicijas, o dabartinę formą jis įgijo palaipsniui, per ilgus Bažnyčios istorijos šimtmečius.
Rožinis yra nepaprastai turtinga maldos praktika, kuri formavosi pamažu ir vystėsi ištisus šimtmečius. Pirmasis užfiksuotas žodžio „rožinis“ pavartojimas pasirodė tik 1597 metais. Tačiau Rožinio šaknys siekia gerokai senesnius laikus.
Nors ši sena dvasinė praktika šiandien daugelio katalikų nėra pakankamai vertinama, Rožinis yra viena galingiausių maldų, kuriomis galime melstis.
Trumpa Rožinio istorija
Rožinio šaknų galima aptikti keliose ankstyvosios krikščionybės maldos tradicijose. Joms buvo būdinga tai, ką vėliau randame ir Rožinyje – panaši maldos struktūra ir tų pačių maldų kartojimas.
III amžiaus krikščionių atsiskyrėliai ir vienuoliai Egipte, vadinami Dykumos tėvais, naudojo akmenėlius, o vėliau – maldos virveles, kad galėtų skaičiuoti kalbėdami 150 psalmių.
Išpopuliarėjo ir įvairios „Jėzaus maldos“ formos, pavyzdžiui: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs.“ Ši trumpa malda buvo kartojama daugybę kartų, o pakartojimai skaičiuojami karoliukais.
Taip pat 150 kartų buvo kalbama „Tėve mūsų“, naudojant penkiolikos dešimčių karoliukų vėrinį, vadintą „Paternoster“ – lotynišku „Tėve mūsų“ maldos pavadinimu.
XII amžiaus pradžia. Tęsdamas senąją kartojamosios maldos tradiciją, šv. Alvery kasdien sukalbėdavo 150 „Sveika, Marija“. Tačiau tai dar ne viskas. Šimtą kartų kalbėdamas šią maldą jis priklaupdavo, o paskutinius penkiasdešimt kartų melsdavosi kniūbsčias.
Jeigu jums atrodo, kad šiuolaikinis Rožinis reikalauja daug pastangų, prisiminkite: dabar reikia sukalbėti tik 50 „Sveika, Marija“ ir nė karto nereikia nei priklaupti, nei gultis kniūbsčiam!
1214 metai. Pasak tradicijos, dominikonų ordino įkūrėjas šv. Dominykas patyrė Švč. Mergelės Marijos regėjimą. Ji papasakojo jam apie Rožinį ir netgi parodė rožinio karoliukus.
Šv. Dominykas savo misija laikė Rožinio skleidimą visur, kur tik keliaudavo. Jis skatino pasauliečius katalikus burtis į nedideles grupes ir kartu melstis ankstyvąja Rožinio forma.
XV amžiaus pradžia. Dominykas Prūsietis išplėtojo Džiaugsmo, Garbės ir Kančios Rožinio slėpinius. Kiekvieną dešimtį susiedamas su konkrečiu Jėzaus ir Marijos gyvenimo įvykiu, jis padėjo maldininkams pasitelkti dvasinę vaizduotę ir apmąstyti svarbius Evangelijos įvykius.
Ar jums kada nors sunku susitelkti į slėpinį meldžiantis? Dominykas taip pat išplėtojo Šventojo Rašto Rožinio praktiką, kuria daugelis naudojasi ir šiandien. Ji kviečia prieš kiekvieną „Sveika, Marija“ perskaityti po Evangelijos eilutę ir taip giliau susitelkti į apmąstomą slėpinį.
XV amžiaus vidurys ir antroji pusė. Kai bretonas Alanas de Rupe atrado Rožinį, jis iš karto pamatė jame galingą dvasinio augimo priemonę, skirtą kiekvienam žmogui.
Jis ėmėsi plačiai skleisti Rožinį Europoje ir pasiekė didžiulės sėkmės. Buvo steigiamos Rožinio brolijos, kurių nariai įsipareigodavo kiekvieną savaitę sukalbėti penkiolika Rožinio dešimčių ir melstis vieni už kitus.
1571 metai. Popiežiaus Pijaus V pontifikato laikais Osmanų turkai tapo rimta grėsme krikščioniškoms valstybėms. 1571 metais didžiulės Osmanų pajėgos priartėjo prie Graikijos krantų ir rengėsi pulti.
Tą pačią dieną Romos Rožinio brolija susirinko melstis už krikščionių pajėgų pergalę. Nepaisant nepalankių aplinkybių, krikščionių kariuomenė laimėjo mūšį.
Pergalei atminti popiežius Pijus V spalio 7-ąją paskelbė Pergalės Dievo Motinos švente.
1597 metai. Užfiksuotas pirmasis paskelbtas termino „Rožinis“ vartojimas.
XVIII amžiaus pradžia. Šv. Liudvikas Marija Grinjonas Monforietis buvo katalikų kunigas, taip mylėjęs Mariją ir Rožinį, kad ragino katalikus per Mariją visiškai pasišvęsti Jėzui.
Jis parašė keletą dvasinės literatūros klasika tapusių veikalų, tarp jų „Tikrasis pamaldumas Švenčiausiajai Mergelei“, „Rožinio paslaptis“ ir „Marijos paslaptis“. Šie kūriniai tapo svarbiais Bažnyčios veikalais, kuriuose mariologija siejama su teologija. Šv. Liudviko Marijos Grinjono Monforietis raštai jau kelis šimtmečius įkvepia žmones geriau pažinti ir mylėti Mariją bei Jėzų.
1917 metai. Marija apsireiškė trims piemenėliams Fatimoje, Portugalijoje, ir perdavė jiems keletą žinių. Vienas jos raginimų buvo kasdien melstis Rožinį už taiką pasaulyje.
Ji taip pat pakvietė prie kiekvienos dešimties pridėti trumpą maldą: „O mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų visas sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai reikia Tavo gailestingumo.“
Ši prie Rožinio pridėta malda vadinama Fatimos malda.
2002 metai. Popiežius Jonas Paulius II įvedė Šviesos slėpinius, skirtus svarbiausiems Jėzaus viešojo gyvenimo įvykiams apmąstyti. Jis taip pat laikotarpį nuo 2002 metų spalio iki 2003 metų spalio paskelbė Rožinio metais, siekdamas skleisti šį pamaldumą visame pasaulyje.
„Sveika, Marija“ maldos istorija
590 metai. Kad ir kaip būtų sunku patikėti, iš pradžių „Sveika, Marija“ sudarė tik viena Evangelijos pagal Luką eilutė: „Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi.“
590 metais popiežius Grigalius Didysis pakvietė katalikus šią maldą kalbėti per ketvirtojo Advento sekmadienio Mišias. Tai buvo vienas iš jos paplitimo etapų.
1050 metai. Vėliau prie „Sveika, Marija“ buvo pridėti Elzbietos Marijai ištarti žodžiai: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“ (plg. Lk 1, 39–44).
Tuo metu vis daugiau žmonių pradėjo kartoti „Sveika, Marija“, o maldų skaičiui sekti naudojo karoliukus.
dail. Piermatteo d’Amelia (apie 1450–1508) /
apie 1487 m. / christiantart.com nuotr.
1261 metai. Popiežius Urbonas IV prie Elzbietos žodžių pabaigos pridėjo Jėzaus vardą: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius – Jėzus.“
1555 metai. Šv. Petras Kanizijus savo katekizme paskelbė „Sveika, Marija“ tekstą, kuriame jau buvo beveik visa baigiamoji maldos dalis:
„Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi. Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo Sūnus Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius.“
1566 metai. Po vienuolikos metų Tridento Susirinkimo katekizme pirmą kartą buvo pateikta visa baigiamoji maldos dalis, užbaigiama žodžiais: „dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.“
1568 metai. Buvo oficialiai patvirtinta „Sveika, Marija“ forma, iš esmės atitinkanti šiandien kalbamą maldą:
„Sveika, Marija, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi. Tu pagirta tarp moterų ir pagirtas tavo Sūnus Jėzus. Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą. Amen.“
Rožinio karoliukų kilmė
Katalikai nebuvo pirmieji, kurie maldai naudojo karoliukus. Nors tiksli maldos karoliukų kilmė nėra žinoma, juos maldai naudojo ir tebenaudoja daugelio religijų bei kultūrų žmonės – hinduistai, musulmonai, budistai ir kiti.
Pavyzdžiui, angliškas žodis „bead“ – „karoliukas“ – yra kilęs iš senosios anglų kalbos žodžio „bede“, reiškiančio maldą.
Beveik visose tradicijose maldos karoliukai pirmiausia padeda sekti sukalbėtų maldų skaičių ir kartu leidžia žmogui susitelkti į gilesnę pačių maldų prasmę.
Katalikų naudojamą rožinį sudaro 59 karoliukai.
Šeši didesni karoliukai skirti „Tėve mūsų“ maldai, o 53 mažesni – „Sveika, Marija“ maldai. Meldžiantis Rožinį taip pat kalbamas Apaštalų tikėjimo išpažinimas, „Garbė Dievui – Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“ bei „Sveika, Karaliene“.
Pagrindinę Rožinio dalį sudaro penkios dešimtys, t. y. penkios grupės po dešimt mažųjų karoliukų.
Nors melstis naudojant karoliukus tikrai nebuvo išskirtinai krikščioniška idėja, tai gali priminti, kad visa, kas buvo iki Jėzaus atėjimo, rengė kelią tam įvykiui ir kad Dievas trokšta visa perkeisti į šventą dalyką – net tokį paprastą daiktą kaip virvelė su keliais karoliukais.
Rožinio slėpiniai
Rožinio slėpinius Dominykas Prūsietis įvedė maždaug 1410–1439 metais. Taip kiekviena Rožinio dešimtis įgijo savitą turinį.
Kiekvienas slėpinys kviečia apmąstyti konkretų Jėzaus ir Marijos gyvenimo įvykį bei tai, ko jis gali išmokyti mūsų šiandien.
Iš pradžių buvo trys slėpinių grupės: Džiaugsmo, Kančios ir Garbės slėpiniai.
2002 metų spalio 16 dieną, praėjus beveik 600 metų nuo pirmųjų Rožinio slėpinių atsiradimo, šv. popiežius Jonas Paulius II pasiūlė pridėti naują slėpinių grupę – Šviesos slėpinius.
Rožinio praktika
Rožinis yra nepaprastai vertinga dvasinė praktika įvairaus amžiaus žmonėms. Jį galima palyginti su senu lobių žemėlapiu, kuris daugybę įvairiausių žmonių nuvedė prie ramybės, džiaugsmo, vidinio aiškumo ir pasitenkinimo lobių.
Rožinį galima kalbėti konkrečia intencija. Galima melstis siekiant tapti geresniu žmogumi, darbuotoju, kaimynu, piliečiu ir žmonijos šeimos nariu. Galima melstis norint gilinti meilę Evangelijai ir geriau ją suprasti.
O tam reikia tik maždaug dvidešimties minučių.
Rožinis veikia, jis yra labai galingas maldos būdas, kuriuo nuraminamas mūsų širdis ir protas. Ši malda padeda viską pamatyti tinkamoje perspektyvoje ir pažvelgti į tikrovę tokią, kokia ji iš tiesų yra.
Rožinis pasiekia pačias mūsų sielos gelmes ir dovanoja retą bei gražią ramybę.
