Panamos arkivyskupas José Domingo Ulloa Mendieta (Chosė Domingas Ujoa Mendieta) dar kartą pabrėžė Bažnyčios įsipareigojimą saugoti nepilnamečius ir užtikrinti atskaitomybę po to, kai jo užsakytas nepriklausomas tyrimas atskleidė dešimtmečius trukusius rimtus dokumentų tvarkymo trūkumus ir sistemą, kurioje daugiau dėmesio buvo skiriama kaltinamiesiems nei nukentėjusiesiems.
Rugsėjo 22 d. spaudos konferencijoje Santa Maria La Antigua katalikų universitete arkivyskupas pabrėžė, kad tyrimo neužsakė „tam, kad gintumėmės, teisintume ankstesnius sprendimus ir juo labiau saugotume savo institucijos įvaizdį“. „Tik nuoširdžiai pripažindami savo laimėjimus, silpnybes ir klaidas galime stiprinti tikrą rūpesčio, prevencijos ir apsaugos kultūrą“, – sakė jis.
Tyrimą atliko tarptautinė ir tarpdisciplininė Skaidrumo komisija, kurią sudarė kanonų teisės, teologijos, komunikacijos, klinikinės psichologijos, sociologijos ir institucinės atskaitomybės ekspertai. Komisijai vadovavo kunigas Jordi Pujol (Žordis Pudžolis), kanonų teisės specialistas ir Popiežiškojo Šventojo Kryžiaus universiteto Romoje žiniasklaidos etikos profesorius. Tyrimas pristatytas kaip pirmasis atvejis, kai vietos vyskupija savo iniciatyva leido atlikti nepriklausomą akademinį vertinimą, kurio nereikalavo nei teismas, nei Bažnyčios institucijos ir kurio atlikti neprivertė žiniasklaidos spaudimas.
Beveik 130 puslapių ataskaita paremta 2001–2025 m. arkivyskupijos archyvų ir Bažnyčios tribunolo bylų analize. Komisija išnagrinėjo 37 skundus ir išskyrė 24 bylas, susijusias su nepilnamečiais ir pažeidžiamais suaugusiaisiais. Tyrėjai nustatė, kad kai kuriose bylose trūko net esminių duomenų – skundų pateikimo metų, nukentėjusiųjų tapatybės, preliminarių tyrimų medžiagos ar pranešimų aukoms apie jų bylų eigą.
Komisijos teigimu, sistema „sukosi aplink bylą ir kaltinamąjį, o ne aplink nukentėjusį asmenį“. Ataskaitoje pabrėžiama, kad tai nebūtinai reiškė sąmoningą aukų ignoravimą, tačiau „niekas nereikalavo dokumentuoti joms teikiamos pagalbos“. Todėl žalos atlyginimo sritis buvo įvertinta kaip silpniausia: nė vienoje byloje nebuvo užfiksuotas padarytos žalos įvertinimas ar konkrečios žalos atlyginimo priemonės.
Tyrimas atskleidė ir menką bendradarbiavimą su civilinėmis institucijomis. Oficialūs pranešimai valstybės prokuratūrai buvo užregistruoti tik dviejose bylose, keturiose apie atvejus apskritai nebuvo pranešta, o likusiose 18 bylų nebuvo dokumentų, rodančių, ar toks pranešimas buvo pateiktas. Vis dėlto komisija pažymėjo ir pažangą: 2015 m. priimtos naujos gairės, o 2024 m. įsteigta nukentėjusiųjų išklausymo tarnyba.
Svarbi ataskaitos išvada – „institucinio dangstymo įrodymų nerasta“.
Svarbi ataskaitos išvada – „institucinio dangstymo įrodymų nerasta“. Tačiau dokumentai atskleidė administracinę kultūrą, kurioje daugelis veiksmų nebuvo tinkamai fiksuojami. „Pagrindinė šioje ataskaitoje užfiksuota problema yra dokumentų tvarkymas, o ne neigimas“, – teigiama joje. Procedūros buvo pradedamos be oficialių nutarimų, tyrimai nebuvo užbaigiami raštu, apie sprendimus nebuvo pranešama, o pagalba aukoms galėjo būti teikiama, tačiau nebuvo dokumentuojama.
Komisija pateikė 24 rekomendacijas, iš kurių septynias įvardijo kaip skubias. Tarp jų – iš esmės pertvarkyti arkivyskupijos archyvų sistemą, įvesti aiškius ir atsekamus civilinių bei kanoninių skundų nagrinėjimo protokolus ir sukurti veiksmingus žalos atlyginimo nukentėjusiesiems mechanizmus. Pasak komisijos, tai būtina tam, kad nukentėjusieji atsidurtų dėmesio centre, o „nulinės tolerancijos“ politika būtų ne tik deklaruojama, bet ir įrodoma konkrečiais veiksmais.
Notre Dame teisės mokyklos dekanas G. Marcus Cole (Dž. Markusas Koulas) tyrimą pavadino „novatoriška iniciatyva“. Jo teigimu, per pastaruosius 25 metus Bažnyčios nesėkmes sprendžiant seksualinio išnaudojimo krizę dažniausiai atskleisdavo žiniasklaida ar valstybės institucijos. „Šiandien pirmą kartą šiuolaikinėje Katalikų Bažnyčios istorijoje vietos Bažnyčia pati pasakoja savo istoriją ne dėl spaudimo, bet dėl drąsaus įsipareigojimo sakyti tiesą, mokytis iš praeities ir ateityje elgtis geriau“, – sakė jis.
Kreipdamasis į nukentėjusiuosius ir išgyvenusiuosius, arkivyskupas J. D. Ulloa pripažino jų patirtą kančią ir Bažnyčios atsakomybę. „Visur, kur mūsų Bažnyčios nariai padarė žalos, visur, kur mūsų institucinis atsakas neatitiko to, ko aukoms reikėjo ir ko jos turėjo teisę tikėtis, Bažnyčios vardu prašome atleidimo“, – sakė jis. Arkivyskupas pabrėžė, kad vien atsiprašymo nepakanka, todėl arkivyskupija yra pasirengusi rimtai, pagarbiai ir konfidencialiai priimti kiekvieną skundą bei toliau stiprinti procedūras: „Turime nuolankiai savęs klausti, ko dar trūksta, kas nesuveikė, ką turime sustiprinti ir ką privalome daryti geriau.“
