Istorija kartojasi. Visi esame tai girdėję. Keliame tuos pačius klausimus, kuriuos prieš mus kėlė kiti. Ieškome to paties, ko prieš mus ieškojo kiti: mūsų gyvenimo prasmės, draugų ir tam tikro santykio su Dievu, su Amžinybe, kuris būtų visko pagrindas.
Ieškome išmintingo žmogaus, galinčio turėti atsakymus ir savo žvilgsnio ramybe bei veido tyliu džiaugsmu parodančio, kad šie atsakymai tikrai veikia, kad jie yra ne tik idėjos, bet pats gyvenimas.
Sutinku daug žmonių, daug vyrų ir moterų, kurie vyko į Tolimuosius Rytus ieškoti tų atsakymų, tarsi bandydami pagauti tekančią saulę. Jie keliavo į Indiją, Tibetą ir dar egzotiškesnes vietas. Kai kurie kažką surado, bet dauguma grįžo namo, prie savo šaknų, nes nuojauta kalba, jog kažką jie čia paliko, kad ta prasmė buvo kažkur daug arčiau, negu jie ten toli jos ieškojo.
Tai ne pirmas kartas, kai vyrai ir moterys keliauja į Rytus. Prisiminkite Marką Polą (1254-1324) ir šventąjį Pranciškų Ksaverą (XV a.). Dar anksčiau buvo ir kitų ieškotojų. Šventasis Bazilijus Didysis ir jo draugas Grigalius Nazianzietis IV amžiuje paliko Atėnų filosofijos mokyklos sales, ieškodami tikresnės, gilesnės išminties, ir pasirinko vienuolių kelią Mažojoje Azijoje. Tokį patį kelią pasirinko ir Jonas Kasijonas (V a.), turtingas jaunuolis iš Dalmatijos. Taip pat ir moterys: Melanija Vyresnioji ir Melanija Jaunesnioji (IV-V a.), močiutė ir anūkė, ieškojo šios gilesnės išminties.
Kai kurie kažką surado, bet dauguma grįžo namo, prie savo šaknų, nes nuojauta kalba, jog kažką jie čia paliko, kad ta prasmė buvo kažkur daug arčiau, negu jie ten toli jos ieškojo.
Šį „ieškojimą“ matome Jėzaus laikais. Ką du jauni žvejai, kilę nuo Galilėjos ežero krantų, veikė į rytus nuo Jordano? Jie ieškojo keisto vyro, kuris buvo pasirodęs iš dykumos. Jis turėjo ilgus plaukus ir ilgą barzdą; vilkėjo kupranugario kailį, ir buvo sakoma, kad jis valgė tik laukinį medų ir skėrius! Tačiau jis turėjo žinią. Ir žmonės plūdo pas jį. Šie du žvejai, Jonas ir Andriejus, taip pat čia aėjo. Galime dar šiandien įsivaizduoti jų ieškančius žvilgsnius: „Ar tu esi – tikriausiai klausė jie – tas, kuris turi atsakymus, tas, kurio visi tikimės?”.
Šis vyras iš dykumos, Jonas Krikštytojas, buvo nuolankus žmogus: „Ne, aš ne jis. Bet palaukite, pasiruoškite. Jis ateina.“
Ir jie laukė, tikrai laukė. Tada vieną dieną, kai Krikštytojas pamokslavo, jis pakėlė akis ir pamatė Jį. „Žiūrėkite! Žiūrėkite ten! Štai Jis.“ Ir jie nubėgo iš paskos. Kai jie priėjo prie Jėzaus, Mokytojas atsisuko. Ir paklausė jų to, ko visais laikais ir taip pat šiandien klausia kiekvieno iš mūsų – tai yra pirmieji užrašyti Jėzaus žodžiai savo mokiniams: „Ko ieškote?“ (Jn 1, 38). Koks yra mūsų atsakymas?
Tie du vyrai norėjo visko: „Mokytojau, kur tu gyveni?“ Jie nenorėjo jokio konkretaus smulkmeniško dalyko. Jis norėjo iškart apsigyventi su Viešpačiu. Jėzus atsakė: „Ateikite ir pamatysite.“ Ir jie nusekė paskui Jėzų.
Tikriausiai jie tikėjosi, kad Jėzus nuves juos į kokį nors namą ar mažą trobelę, kur jie galėtų pasilikti su juo ir išmokti visų tikrosios laimės bei dieviškosios išminties paslapčių. Tačiau netrukus jie sužinojo, kad nors lapės turi savo urvus, o paukščiai – savo lizdus, Žmogaus Sūnus neturėjo kur galvos priglausti (Mt 8, 20).
Jonas ištikimai sekė Jėzų trejus metus. Kaip ir kiti mokiniai, jis klausėsi kiekvieno jo žodžio. Jis suprato, kad yra tas mokinys, kurį Jėzus mylėjo – kaip ir kiekvienas iš mūsų tai atrasime, jei praleisime šiek tiek laiko su Jėzumi.
Galiausiai atėjo lemtinga naktis. Iš pradžių Jonas nesuvokė visos jos reikšmės, bet Jėzaus įsakymu jis ir Andriejaus brolis Simonas Petras paruošė ypatingą vakarienę. Per tą Vakarienę Jėzus kaip niekada anksčiau atvėrė savo širdį mokiniams. Ir tai darydamas, jis pagaliau atsakė į pirmąjį klausimą: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime..“ (Jn 14, 23), „Pasilikite manyje, tai ir aš jumyse pasiliksiu“ (Jn 15, 4). Kur apsigyvena Viešpats, mylimieji? Jis apsigyvenu jumyse. Tai yra Dievo mėgstamiausia vieta gyventi: tavyje ir manyje.
Dievas, žinoma, yra neaprėpiamas ir kažkur neuždaromas, bet kur Dievas gyvena? Žodis „gyventi“, kurį vartojo Jėzus, turi ypatingą prasmę. Tai reiškia ne tik būti ten ar gyventi ten, bet būti ten su visais artimaisiais ar šeima – būti namuose. Dievas gyvena mumyse. Dievas nori artimai dalytis gyvenimu su mumis. Tai yra visos kūrinijos priežastis. „Viskas yra jūsų! Bet jūs patys – Kristaus, o Kristus – Dievo“ (1 Kor 3, 22–23). Dievas gyvena su mumis, mes esame Jo namai, Jo šventovė (1 Kor 3, 17).
Dievas visada jaučiasi kaip namie mūsų širdyje. Deja, dažniausiai mes patys nebūname namuose…
