Pusiau autonominiame Tanzanijos Zanzibaro salyne kai kurių nedidelių bažnyčių durys buvo išlaužtos, Biblijos išmėtytos, o bendruomenės liko sukrėstos. Vis dėlto keliose musulmonų daugumą turinčiose bendruomenėse krikščionys ir toliau renkasi į pamaldas, nors baiminasi naujų išpuolių ir susiduria su didėjančiu visuomenės spaudimu.
Rugpjūčio 6 d. organizacijos „International Christian Concern“ paskelbtoje ataskaitoje nurodoma, kad keliose Zanzibaro pakrantės vietovėse krikščionys ir toliau renkasi melstis, nepaisydami grasinimų, priekabiavimo ir pavienių išpuolių.
Zanzibaro bažnyčių vadovai organizacijai pasakojo, kad spaudimas neapsiriboja fiziniais išpuoliais. Krikščionys patiria ir socialinį spaudimą, dėl kurio kai kurie bijo atvirai praktikuoti savo tikėjimą.
Padėtis ypač jautri Zanzibare ir kituose Tanzanijos pakrantės regionuose, kuriuose daugumą gyventojų sudaro musulmonai. Nors Tanzanijos Konstitucija garantuoja religijos laisvę ir draudžia diskriminaciją religiniu pagrindu, teisių gynimo organizacijos teigia, kad kai kuriose šalies vietovėse krikščionys susiduria su apribojimais, neatitinkančiais šių konstitucinių garantijų.
Krikščionių teises ginanti organizacija „Open Doors“ savo 2025 metų vertinime pažymėjo, kad Zanzibaro ir Tanzanijos pakrantės regionų bažnyčioms kyla sunkumų organizuojant krikščionišką veiklą net ir savo maldos namuose. Bendruomenės gali patirti spaudimą ir grasinimus iš vietos bendruomenių vadovų, radikalių grupuočių, o kartais ir priešiškai nusiteikusių valdžios institucijų.
„Tanzanijos bažnyčios susiduria su didelėmis kliūtimis organizuodamos krikščionišką veiklą, net ir savo pačių maldos vietose“, – teigė „Open Doors“. Organizacija pridūrė, kad Zanzibare ir pakrantės regionuose krikščionių susirinkimai yra atidžiai stebimi, o tikintieji gali patirti priekabiavimą ar bauginimą, ir tai gali atgrasyti nuo reguliaraus dalyvavimo pamaldose.
„Open Doors“ taip pat pranešė, kad per 2025 metų ataskaitinį laikotarpį buvo užpulta mažiausiai 10 bažnyčių. Incidentų užfiksuota Pembos, Ungudžos salose ir kitose Tanzanijos vietovėse. Tarp jų buvo vandalizmo, padegimų ir niokojimo atvejų.
Tuo pačiu laikotarpiu, organizacijos duomenimis, mažiausiai 100 krikščionių patyrė fizinį arba psichologinį smurtą. Vis dėlto „Open Doors“ perspėjo, kad apie daugelį incidentų apskritai nepranešama.
Šie duomenys rodo, kad problema neapsiriboja galimybe dalyvauti sekmadienio pamaldose. Kai kuriose bendruomenėse bažnyčių vadovams tenka svarstyti, ar jų tikintieji gali rinktis viešai, ar galima steigti naujas bažnyčias ir ar į krikščionybę atsivertę žmonės gali dalyvauti bendruomenės gyvenime nepatirdami šeimos ar platesnės visuomenės spaudimo.
Krikščionių organizacijos privalo registruotis valdžios institucijose ir gali susidurti su papildomu tikrinimu.
„Open Doors“ duomenimis, bažnyčioms taip pat gali būti sunku gauti oficialų teisinį statusą, ypač Zanzibare ir pakrantės regionuose. Krikščionių organizacijos privalo registruotis valdžios institucijose ir gali susidurti su papildomu tikrinimu. Registracijos procedūros gali būti vilkinamos arba joms trukdoma, todėl kai kurios bažnyčios tampa pažeidžiamos kaltinimų, esą veikia neteisėtai.
Religijos laisvę ginanti organizacija „Christian Solidarity Worldwide“ (CSW) taip pat yra užfiksavusi panašių problemų.
2025 metų lapkritį paskelbtoje apžvalgoje CSW nurodė, kad Zanzibaro krikščionys susiduria su apribojimais steigdami maldos vietas. Kai kuriais atvejais prieš statant bažnyčios pastatą reikalaujama gauti vietos bendruomenės leidimą, nors toks reikalavimas oficialioje teisinėje sistemoje nėra numatytas.
CSW duomenimis, kelios bažnyčios, jau gavusios būtinus leidimus, buvo įtrauktos į teismo bylas, o posėdžiai buvo ne kartą atidėti. Organizacija taip pat nurodė, kad per minios surengtus išpuolius per daugelį metų buvo sunaikinti mažiausiai 24 bažnyčių pastatai.
Vienas geriau dokumentuotų išpuolių įvyko 2020 metų vasarį, kai Mvambonyje buvo užpulta „Calvary Mission Church“. CSW duomenimis, užpuolikai buvo apsiginklavę mačetėmis ir plaktukais, taip pat atsinešė benzino. Pastoriaus Philemono Mafililio (Filemono Mafililio) žmona buvo fiziškai užpulta.
Po kelių dienų užpuolikai sugrįžo ir užpuolė patį Mafililį. Jis buvo sunkiai sužeistas ir jam prireikė gydymo ligoninėje.
Prieš šiuos išpuolius, kaip pranešė CSW, vietos pareigūnas Mafililį buvo perspėjęs išvykti iš teritorijos, nes musulmonų bendruomenė nenorėjo, kad ten veiktų bažnyčia.
Apie Zanzibaro bažnyčių padėtį yra pasakoję ir patys krikščionių vadovai.
2022 metų „International Christian Concern“ ataskaitoje vyskupas, saugumo sumetimais įvardytas Dericko vardu, pasakojo, kad kai kuriems krikščionims buvo patarta nebesirinkti kiekvieną sekmadienį, nes baimintasi išpuolių.
„Didžiausia kliūtis siekiant vienodo požiūrio teisingumo sistemoje religijos klausimais yra tai, kad teismų sistemoje daug pareigūnų yra musulmonai ir jie nesiima veiksmų dėl prieš [krikščionių] Bažnyčią nukreipto sektantiško smurto“, – teigė jis.
Pastorius Adamas, kurio tikrasis vardas taip pat nebuvo nurodytas saugumo sumetimais, platesnę padėtį apibūdino kaip diskriminaciją ir atskirtį.
„Zanzibare vis dar giliai įsišaknijusi religinė diskriminacija ir atskirtis, nuo kurios kenčia krikščionys, nes jie yra mažuma“, – pažymėjo jis.
Pasak pastoriaus, krikščionys ne kartą kreipėsi į valdžios institucijas prašydami apsaugoti bažnyčias ir tikinčiuosius.
„Zanzibaro Bažnyčia mėgino prašyti vyriausybės įsikišti ir sudaryti vienodas sąlygas visoms religinėms bendruomenėms, kad skirtingi tikėjimai ir maldos vietos būtų gerbiami ir saugomi įstatymų“, – teigė Adamas. „Tai vis dar yra mūsų svajonė ir kasdienė malda, ir mes nenustosime prašyti Zanzibaro valdžios apsaugoti tikinčiuosius nuo išpuolių, kuriuos organizuoja arabų fundamentalistai.“
CSW pažymėjo, kad tiek Tanzanijos, tiek Zanzibaro konstitucijos garantuoja lygybę nepriklausomai nuo religijos ir saugo sąžinės bei religijos pasirinkimo laisvę. Tanzanijos įstatymai taip pat draudžia tyčia naikinti ar gadinti maldos vietas.
Spaudimas krikščionims neapsiriboja bažnyčių pastatais. „Open Doors“ duomenimis, į krikščionybę atsivertę žmonės Zanzibare ir kituose pakrantės regionuose gali patirti socialinį atstūmimą, priekabiavimą ir grasinimus, nes atsivertimas gali būti suvokiamas kaip nusigręžimas nuo šeimos ir bendruomenės tapatybės.
Priešiškumo taikiniu gali tapti ir atsivertusius žmones remiančios bažnyčios.
Tanzanijos įstatymai numato religijos laisvės apsaugą, tačiau krikščionių organizacijos ir žmogaus teisių gynėjai pabrėžia, kad šias garantijas būtina nuosekliai įgyvendinti, ypač Zanzibare ir kitose musulmonų daugumą turinčiose pakrantės bendruomenėse, kur krikščionys tebepatiria socialinį spaudimą, įvairius ribojimus ir išpuolių grėsmę.
