„Pagrindinė religija, kurią turėtume išpažinti, yra žmoniškumas.“ Žvelgiu į šiuos žodžius, kuriuos ištarė senas žmogus, artėjantis prie amžinybės slenksčio. Ir bandau suprasti: ar iš tiesų religija apsiriboja tik žmogumi?
Žmoniškumas yra didis dalykas. Gal net vienas tikriausių mūsų tikėjimo išbandymų. Juk ką reiškia mūsų maldos, apeigos ir išpažinimai, jeigu nepajėgiame pamatyti šalia esančio, jo poreikių, vienatvės ar nevilties?
Tačiau mane trikdo žodis „pagrindinė“. Jeigu žmoniškumas tampa religija, kas tuomet lieka anapus žmogaus? Ar žmogus pats sau gali būti pradžia, matas ir galutinis tikslas?
Krikščionybė drįsta sakyti, kad ne. Žmogus yra be galo vertingas, tačiau jis nėra Dievas. Jo didybė kaip tik atsiskleidžia tada, kai jis pripažįsta, kad egzistuoja už jį didesnė tikrovė. Gal todėl krikščioniškas žmoniškumas nėra žmogaus pastatymas į Dievo vietą. Tai Dievo atpažinimas žmoguje.
„Kiekvienos religijos centras yra Dievas, ir kiekvienos religijos subjektas yra žmogus“, – rašė iškiliausias lietuvių mąstytojas Antanas Maceina „Tautiniame auklėjime“.
Ši mintis padeda kitaip pažvelgti į teiginį, kad „pagrindinė religija, kurią turėtume išpažinti, yra žmoniškumas“. Žmogus iš tiesų yra religijos subjektas, kuris tiki, abejoja, meldžiasi, ieško, myli ir galiausiai apsisprendžia. Tačiau jis nėra religijos centras, jame yra Dievas.
Šis skirtumas nėra vien žodžių žaismas. Žmogų pastačius į centrą, religija neišvengiamai pradeda suktis apie patį žmogų – jo gerovę, jausmus, poreikius ir moralinius pasirinkimus. Žmoniškumas tuomet gali tapti aukščiausia vertybe ir galutiniu matu.
Tačiau krikščionybėje žmogaus vertė kyla ne iš to, kad jis yra visa ko centras. Priešingai – žmogus toks brangus todėl, kad yra Dievo kūrinys, sukurtas pagal Jo paveikslą ir pašauktas santykiui su Juo.
Todėl žmoniškumas negali būti religijos pakaitalas, bet vienas svarbiausių jos vaisių. Tikėjimas, kuris nepadaro mūsų žmoniškesnių, pagrįstai kelia klausimų. Tačiau žmoniškumas, užsisklendęs vien žmoguje, palieka kitą klausimą: kas yra jo galutinis pagrindas?
Žmogus iš tiesų yra religijos subjektas, kuris tiki, abejoja, meldžiasi, ieško, myli ir galiausiai apsisprendžia. Tačiau jis nėra religijos centras, jame yra Dievas.
Bandymas pastatyti žmogų į centrą ne kartą baigėsi skaudžia nesėkme. Modernybės istorijoje netrūko projektų, žadėjusių sukurti naują žmogų ir naują visuomenę, tačiau neretai jie baigdavosi ne didesniu žmoniškumu, o žmogaus pavergimu. Šio paradokso pėdsakus galime atpažinti ir šiandien.
Pasirodo, apsiriboti vien žmogumi nėra taip paprasta. Pašalinus transcendenciją, jos vieta nelieka tuščia. Jeigu virš žmogaus nebėra nieko, kas jį pranoktų ir kartu nustatytų ribą jo galiai, kyla Pradžios knygoje aprašyta pagunda pačiam žmogui tapti galutiniu gėrio ir blogio matu.
Čia neišvengiamai prisimenu Friedrichą Nietzsche. Paskelbęs „Dievo mirtį“, jis puikiai suprato, kad kartu griūva ir senoji vertybių tvarka. Jo antžmogis – Übermensch – turėjo nebe priimti iš transcendencijos kylančias vertybes, bet pats jas kurti.
Ir būtent čia slypi paradoksas. Žmogus, norėdamas išsilaisvinti iš Dievo, nebūtinai pasilieka tiesiog žmogumi. Atsiranda troškimas žmogų peržengti, perkurti, iš naujo apibrėžti jo prigimtį ir ribas. Žmogus tampa nebe dovana ar slėpiniu, kurį reikia priimti, bet projektu, kurį galima konstruoti. Tai skelbia nūdienos naujosios ideologijos: transhumanizmas, genderizmas, voukizmas.
Taip atsiskleidžia viena didžiųjų mūsų laikų dramų – norėdami išaukštinti žmogų, pastatome jį į vietą, kurios svorio jis pats nepajėgia pakelti.
Šiame kontekste prisiminkime dar vieną Šventojo Rašto vietą. Apreiškimo Jonui knygoje, kalbant apie žvėrį ir jo skaičių, sakoma: „Čia slypi išmintis! Kas išmano, teapskaičiuoja žvėries skaičių, nes tai žmogaus skaičius. Jo skaičius – šeši šimtai šešiasdešimt šeši“ (Apr 13,18).
Nevertėtų šios paslaptingos eilutės paversti pernelyg paprasta formule. Vis dėlto žodžiai „žmogaus skaičius“ šiame kontekste verčia susimąstyti. Ar nėra viena didžiųjų žmogaus pagundų apsiriboti pačiu savimi – žmogų paversti galutiniu tikrovės matu? Antikristinė kryptis prasideda ten, kur žmogus ne tik pripažįsta savo vertę, bet užima Dievo vietą; kur jis nebenori būti kūrinys, o pats siekia nustatyti galutinę tiesą apie gėrį ir blogį, žmogaus prigimtį ir jo gyvenimo prasmę.
Krikščionybė žmogaus nenuvertina. Ji jį iškelia nepaprastai aukštai – žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, o pats Dievas Kristuje tapo žmogumi. Tačiau žmogus nėra Dievas.
Todėl problema prasideda ne tada, kai giname žmoniškumą, bet, kai žmoniškumo vardu užsklendžiame žmogų vien jame pačiame. Paradoksalu, tačiau žmogų paskelbus visa ko centru, ilgainiui gali būti prarastas ir pats žmogus.
