Galbūt jums yra sakę, kad krikščionis turi išmokti „visa širdimi pasitikėti Dievu“. Tačiau Patarlių knygos 3 skyrius neapsiriboja vien šia garsia eilute apie gyvenimą. Jame randame ir konkrečius žingsnius, kuriuos galime žengti kasdien, kad iš tiesų eitume su Dievu.
Laikykitės šių kasdienių žingsnių, kad išmoktumėte vis labiau pasikliauti Viešpačiu.
1. Nepasikliauk savimi
Gyvename pasaulyje, kuriame pasitikėjimą reikia užsitarnauti ir kuriame jo labai trūksta. Tačiau Saliamonas, didysis karalius ir Patarlių knygos autorius, žinojo, kad pradėti reikia būtent nuo pasitikėjimo: „Visa širdimi pasitikėk VIEŠPAČIU ir nesiremk vien tik įžvalga savo.“ (Pat 3, 5).
Daugelis mūsų esame patyrę nusivylimų, kurie išmokė, kad galima pasikliauti tik savimi. Tačiau norėdami gyventi taip, kaip mus kviečia Dievas, turime šio įpročio atsisakyti. Turime pasitikėti Dievo išmintimi ir tuo, kaip Jis mato mūsų gyvenimą.
Teoriškai galime žinoti, kad Jam priklauso visa išmintis: „O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai!“ (Rom 11, 33).
Tačiau praktiškai visiškai Juo pasitikėti gali būti tikras išbandymas. Todėl kiekvieną dieną turime sąmoningai atidėti į šalį savo planus ir atsiduoti Jo planams.
O ką daryti, jei nejaučiame, kad sugebame taip stipriai Juo pasitikėti? Tuomet pereikime prie antrojo žingsnio.
2. Šaukis Dievo
Atsidavimas Dievui prasideda mūsų lūpose ir mintyse. Neužtenka vien ketinti nuo Jo priklausyti – turime Jo šauktis, kad ši priklausomybė taptų tikra mūsų gyvenimo dalimi.
„Pripažink jį visur, ką tik darai, jis ištiesins tavo kelius.“ (Pat 3, 6).
Melsdamiesi pripažįstame, kad Jo keliai yra viršesni už mūsų. Parodome, kad savo sunkumus, nerimą ir svajones patikime Jo rankoms. Biblija žada, kad kai kreipiamės į Jį maldoje, Jis mus girdi: „Vakare, auštant ir vidudienį, skųsiuosi ir vaitosiu, – jis išgirs mano balsą.“ (Ps 55, 18).
Mes tarsi atiduodame Jam savo gyvenimo raktus ir tikime, kad Jis gali mus vesti. Tačiau kad tai iš tiesų įvyktų, turime…
3. Vengti blogio
Daugybė šio pasaulio dalykų gali tapti kliūtimi tarp mūsų ir Dievo. Apaštalas Jonas juos apibūdina kaip „kūno geismą, akių geismą ir gyvenimo puikybę“ (1 Jn 2, 16). Kitaip tariant, net mūsų turimos gėrybės gali tapti suklupimo akmeniu, jei pradedame manyti, kad jas užsitarnavome ir kad be jų negalėtume būti laimingi.
Gyvenimas tampa kitoks, kai prisimename, kad tikrasis mūsų palaiminimų šaltinis yra Dievas, ir sutelkiame dėmesį į tai, kas Jam patinka: „Nebūk išmintingas tik sau; pagarbiai bijok VIEŠPATIES ir venk pikto.“ (Pat 3, 7).
Kartais vienintelis būdas gyventi taip, kaip Dievas nori, – atsiriboti nuo blogos įtakos, kuri mus traukia žemyn. Apaštalas Paulius ragina: „Saugokis jaunatvės aistrų! Ieškok teisumo, tikėjimo, meilės ir ramybės su tais, kurie iš grynos širdies šaukiasi Viešpaties.“ (2 Tim 2, 22).
Ar tai lengva? Žinoma, ne. Bėgti nuo mus viliojančių blogų troškimų reiškia nuolat šauktis Dievo ir Juo pasikliauti. Tačiau Kūrėjas žada, kad mūsų ištikimybė Jam neliks be vaisių: „Tai teiks sveikatą tavo kūnui ir atgaivą tavo kaulams.“ (Pat 3, 8).
Ieškodami Jo, atrandame gyvenimą – tikrąją jo pilnatvę. Vengti blogio ir ieškoti Dievo daugeliui mūsų nėra savaime suprantama. Tam reikia rimto pokyčio.
4. Skirk Dievui pirmąją vietą savo gyvenime
Lengviausia į pirmąją vietą pastatyti save. Kai nutinka kas nors gero, norime patys sau priskirti nuopelnus. Kai nutinka kas nors blogo, norime save paguosti ir apkaltinti kitą. Kitaip tariant, dažnai mūsų atskaitos taškas yra mūsų pačių „aš“.
Kai kalbama apie pinigus, ši kova tampa dar sunkesnė. Tačiau Saliamonas, kuris buvo labai turtingas, puikiai žinojo, kad jo turtai iš tikrųjų jam nepriklauso: „Gerbk VIEŠPATĮ viskuo, ką turi, ir visomis savo derliaus pirmienomis; tuomet tavo svirnai bus pilni grūdų ir jaunas vynas liesis per statinių kraštus.“ (Pat 3, 9–10).
Jeigu galime Dievui patikėti pirmuosius savo turto vaisius, iš tiesų parodome, kiek nuo Jo priklausome. Juk atiduoti dalį savo uždarbio reikalauja tikėjimo. Taip nustojame gyventi sutelkę dėmesį tik į save ir mokomės savo gyvenimo centru laikyti Dievą.
Kad taip atsitiktų, svarbu…
5. Tikrinti save Dievo žodžiu
Pripažinkime: nesame geri objektyvūs savo pačių teisėjai. Galime nueiti labai toli teisindami savo elgesį, sprendimus, veiksmus ir nuodėmes. Kam reikalingas profesionalus advokatas, jei patys sugebame rasti pateisinimą beveik kiekvienam savo poelgiui?
Pranašas Jeremijas taikliai sako: „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasiligojusi. Kas gali ją perprasti?“ (Jer 17, 9).
Jeigu iš tiesų norime vengti blogio ir pasitikėti Dievu, turime aiškiai suvokti, kur esame ir ant kokio pagrindo stovime. Mums reikia to, kas pasakytų tiesą apie mus pačius. Ši tiesa ateina iš Dievo per Jo žodį.
Žinoma, tai nereiškia, kad mums visada patiks tai, ką pamatysime: „Mano vaike, neatmesk VIEŠPATIES drausmės, nesipiktink, kai jis tave pataiso,“ (Pat 3, 11).
Kartais turi nutikti kas nors nemalonaus arba turime išvysti save nepalankioje šviesoje, kad pagaliau pripažintume būtinybę keistis. Kuo giliau pasineriame į Šventąjį Raštą, tuo didesnė tikimybė, kad šis pokytis įvyks: „Branginu širdyje tavo žodį, kad tau nenusidėčiau.“ (Ps 119, 11).
Kai Šventasis Raštas giliai įsišaknija mūsų širdyje, Dievas dažnai juo naudojasi mus ugdydamas.
6. Klausykis Šventosios Dvasios
Pažadėdamas Bažnyčiai atsiųsti Šventąją Dvasią, Jėzus mokiniams sakė, kad Globėjas bus jų vedlys: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 26).
Per mūsų kasdienybę mus veda ta pati Šventoji Dvasia. Tai reiškia, kad neturime eiti vieni ir spėlioti, ar sugebėsime pasiekti tikslą. Šventoji Dvasia veda mus į tiesą, moko ir saugo: „Sergėk tau patikėtąjį brangųjį turtą, padedamas Šventosios Dvasios, kuri gyvena mumyse“ (2 Tim 1, 14).
Šventosios Dvasios dovana mums, tikintiesiems, primena, kad galime…
7. Ilsėtis Dievo meilėje
Kasdien susidurdami su sužeisto pasaulio tikrove kartais galime savęs klausti: ar Dievui tai iš viso rūpi? Kodėl nutinka tokie baisūs dalykai? Kur yra Dievas tada, kai man Jo labiausiai reikia?
Saliamonas primena, kad Dievas niekada mūsų nepalieka likimo valiai: „Ką myli, tą VIEŠPATS pataiso kaip tėvas sūnų, kuriuo gėrisi.“ (Pat 3, 12).
Net pačiame išbandymų sūkuryje Dievas lieka su mumis ir gali pasinaudoti sunkumais, kad mus ugdytų. Kai tai suprantame, keičiasi mūsų požiūris. Nesėkmes nustojame laikyti vien pralaimėjimais ir galime pradėti jas matyti kaip akimirkas, kuriomis Dievas, kaip mylintis Tėvas, mus formuoja.
Būtent todėl galime visa širdimi pasitikėti Dievu. Jis rūpinasi mumis kiekvieną dieną. Jis duoda tai, ko mums reikia, ir dovanoja palaiminimą po palaiminimo.
Žinoma, nėra lengva kasdien žengti visus šiuos pasitikėjimo Dievu žingsnius. Todėl Jėzus ir sakė, kad turime išsižadėti savęs (žr. Mt 16, 24). Pasitikėjimas Dievu reikalauja visos širdies atsidavimo – nuo ryto iki vakaro.
Tačiau šiame kelyje niekada nesame vieni: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20).
