Maždaug penki tūkstančiai piligrimų dalyvavo trečiadienio rytą Šv. Petro bazilikoje vykusioje popiežiaus bendrojoje audiencijoje. Tęsdamas katechezę, skirtą Vatikano II susirinkimo konstitucijai apie liturgiją „Sacrosanctum Concilium“, šį kartą Leonas XIV komentavo penktąjį jos skyrių, kuriame kalbama apie liturginius metus.
Popiežius pirmiausia priminė, kad pats terminas „liturginiai metai“ yra palyginti dar nesenas. Tokį krikščioniškųjų švenčių ciklo apibūdinimą sukūrė prancūzų liturgistas ir teologas, garsiosios Solemo benediktinų abatijos abatas Prosperas Guéranger (1805–1875).
Toliau šio trečiadienio katechezėje popiežius Leonas XIV paminėjo popiežiaus Pijaus XII 1947 m. – taigi dar gerokai prieš Susirinkimą – paskelbtą encikliką Mediator Dei, kurioje jis pabrėžia, kad „liturginiai metai nėra šaltas ir sustingęs praeičiai priklausančių įvykių vaizdavimas ar tik kitų laikų tikrovės priminimas. Liturginiai metai yra pats Kristus, nuolat gyvenantis savo Bažnyčioje ir tęsiantis didįjį gailestingumo darbą, kurį Jis pradėjo žemiškajame gyvenime, kad žmonių sielos susitiktų su Jo slėpiniais ir jais gyventų; slėpiniais, kurie visuomet yra šiandien veikiantys.“
„Taigi, – kalbėjo popiežius Leonas, – liturginius metus reikia suprasti kaip nuolatinį išganymo darbo, kurį Kristus vykdo istorijoje, sudabartinimą. Susitikimas su Jėzumi, už mus mirusiu ir prisikėlusiu, yra tikslas, kurio Bažnyčia visuomet siekia, kiekvienu metu iškeldama Velykų įvykio šventimą.“
Visame liturginių metų cikle svarbiausias yra kas savaitę kartojamas sekmadienio šventimas. Pasak Susirinkimo konstitucijos, sekmadienis yra „pirmapradė šventė“ ir „visų liturginių metų pagrindas ir branduolys“ (SC, 106). Popiežius atkreipė dėmesį į tai, kad lotynų kalbos pagrindu susiformavusiose šiuolaikinėse kalbose sekmadienio pavadinimas yra kilęs iš termino „Dies Domini“ – „Viešpaties diena“. Taip pat ir tose kalbose, kuriose sekmadienis vadinamas „Saulės diena“ (Sunday, Sonntag), galima įžvelgti ryšį su Kristumi, kuris yra tikroji „Teisingumo saulė“, apšviečianti kiekvieną žmogų.
Popiežius Leonas priminė 1998 m. paskelbtą Jono Pauliaus II apaštališkąjį laišką Dies Domini, kuriame sekmadienis – Viešpaties diena – yra vadinamas Bažnyčios diena, žmogaus diena ir galiausiai „dienų diena“. „Kadangi sekmadienis yra savaitinės Velykos, kai prisimenama ir sudabartinama diena, kurią Kristus prisikėlė iš numirusių, jis taip pat yra diena, atskleidžianti laiko prasmę. Sekmadienis iš anksto nurodo paskutiniąją dieną, kai visi prisikelsime“ (DD, 75).
„Norėdami šventai išgyventi sekmadienį, turime švęsti Eucharistiją, – tęsė popiežius Leonas. – Žodžio klausymasis ir Eucharistijos slėpinio šventimas, pasak Susirinkimo tėvų, yra džiugus tikinčiųjų susibūrimas draugėn, kai krikščionių bendruomenė regimai išreiškia savo bendrystę su Viešpačiu ir liudija priklausanti Kristui bei esanti ištikima Bažnyčiai.“ Popiežius ragino visus tikinčiuosius kiekvieną sekmadienį dalyvauti Mišiose, o sielovadininkų popiežius prašė pasirūpinti, kad Mišiose galėtų dalyvauti ir tie, kurie sekmadieniais turi dirbti.
Nuo pat pradžių krikščionys šventė sekmadienį.
Trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius paminėjo ir liturginių metų formavimosi istoriją. Nuo pat pradžių krikščionys šventė sekmadienį. Nuo II amžiaus švenčiama Velykų iškilmė, kurią pratęsia penkiasdešimties dienų laikotarpis, užbaigiamas Sekminėmis, o Velykoms pasirengiama gavėnios atgailos laikotarpiu. Vėliau pagal Velykų ciklo pavyzdį susiformavo Kalėdų ciklas, leidžiantis iš naujo išgyventi Dievo Žodžio įsikūnijimo, gimimo ir apsireiškimo pasauliui slėpinius. Į įvairius liturginių metų laikotarpius Bažnyčia taip pat įtraukė Švenčiausiosios Mergelės Marijos pagerbimą, taip pat kankinių ir kitų šventųjų minėjimus.
Taip, pasak popiežiaus, liturginiai metai sakramentiniu būdu perteikia išganymo istorijos pedagogiką, vesdami tikinčiuosius nuo Mesijo laukimo iki Velykų slėpinio pilnatvės ir būsimosios šlovės ragavimo. Per juos Bažnyčia švenčia išganomąjį Kristaus slėpinio aktualumą, skatindama tikinčiuosius vis giliau jame dalyvauti. Todėl liturginiai metai yra įkvepiantis principas ir esminis pagrindas, kuriuo turi remtis visa pastoracinė veikla.
