Dviems Vilniaus arkivyskupijos kunigams prokurorai pateikė kaltinimus, vienam jų itin sunkūs, nes kalbama apie galimas nusikalstamas veikas prieš nepilnamečius. Jei teismas nustatys kaltę, už tokius nusikaltimus turi būti atsakyta pagal įstatymą. Čia nėra nei „pilkųjų zonų“, nei vietos instituciniam solidarumui.
Tačiau vos žinia apie bylas pasirodė viešojoje erdvėje, paaiškėjo, kad kai kam teismo sprendimo laukti nė nereikia. Socialinių tinklų teismas jau įvyko. Jame ne tik kunigai pripažinti kaltais, bet, regis, nustatyti ir jų bendrininkai – Bažnyčios vadovybė.
„Viską jie ten žinojo, neabejokime“, – savo „Facebook“ paskyroje rašo katalikų aplinkoje gerai žinoma vertėja, rašytoja ir kalbėtoja Gabrielė Bernotienė.
Kodėl neturėtume abejoti? Kokiais dokumentais, liudijimais ar kitais duomenimis remiantis galima teigti, kad Vilniaus arkivyskupijos vadovybė „viską žinojo“? Ką konkrečiai ji žinojo? Kada sužinojo? Kas jai pranešė? Apie kokias konkrečias veikas?
Gal kaip tik abejokime, ypač tada, kai kalbame apie nusikaltimus. Nekaltumo prezumpcija nėra mandagumo taisyklė, kurią galima taikyti patinkantiems žmonėms ir pamiršti kalbant apie nepatinkančią instituciją. Ji reiškia labai paprastą dalyką: kaltę nustato teismas, o ne feisbukynas.
Dar kategoriškesnis Andrius Tapinas. „Niekas nieko nežinojo, Bažnyčia negavo jokių signalų – aiškina prieš kameras atsistoję dvasiški tėveliai“, – ironizuoja jis.
Ir tuoj pat pateikia savo „įrodymą“: jeigu žiniasklaidos šaltiniai tikslūs, kunigas tarnavo mažose Lietuvos vietovėse, „kur visi vieni kitus pažįsta ir niekas nepraslysta pro akis ir ausis“.
Ar tikrai? Ar nuo šiol baudžiamosiose bylose įrodymu laikysime faktą, kad miestelis mažas?
Lietuvos kaimuose ir miesteliuose žmonės vieni apie kitus žino daugybę dalykų. Dar daugiau dalykų jie mano žinantys. Gandai, apkalbos, įtarimai, konfliktai ir vadinamasis „bobučių telegrafas“ gali veikti nepriekaištingai. Tačiau teisinėje valstybėje žmogus negali būti paskelbtas seksualiniu nusikaltėliu todėl, kad „visi apie jį kalbėjo“.
Juo labiau iš tokių kalbų negalima automatiškai padaryti išvados, kad apie nusikalstamas veikas žinojo Vilniaus arkivyskupijos vadovybė. Šiandien mes nežinome, kokių konkrečių signalų apie kaltinamų kunigų elgesį buvo gavusi arkivyskupija. Nežinome, kada juos galėjo gauti. Nežinome, ar tai buvo nukentėjusiųjų skundai, artimųjų pranešimai, konkretūs liudijimai, ar apskritai kažkas panašaus buvo.
Čia išryškėja dar viena problema. Iš Bažnyčios kartais reikalaujama elgtis taip, tarsi ji turėtų kriminalinės policijos įgaliojimus. Vyskupas nėra prokuroras, o kurija – policijos komisariatas. Bažnytinė institucija negali atlikti kratų, poėmių, kriminalistinių ekspertizių, procesinių apklausų ar kitų veiksmų, kuriuos valstybė yra patikėjusi teisėsaugai.
Tai nereiškia, kad Bažnyčia gali nusiplauti rankas. Jeigu vyskupas gauna patikimą informaciją apie galimą nepilnamečio seksualinį išnaudojimą, jis privalo reaguoti. Bažnyčia turi savo kanonines ir administracines priemones, pareigą rūpintis galimomis aukomis ir bendradarbiauti su teisėsauga.
Todėl klausimai Vilniaus arkivyskupijos vadovybei galėtų būti keliami. Ir jeigu paaiškėtų, kad Bažnyčios vadovybė turėjo rimtų ir konkrečių duomenų apie galimus nusikaltimus, tačiau juos ignoravo arba slėpė, tada reiktų kalbėti ir apie jos atsakomybę.
Iš Bažnyčios kartais reikalaujama elgtis taip, tarsi ji turėtų kriminalinės policijos įgaliojimus.
Tačiau Tapinui kunigų baudžiamosios bylos netrukus pasirodo per ankštos. „Šitoje institucijoje viskas taip perpuvę, kad niekas nebeveikia“, – skelbia jis ir prideda savo sąrašą. Vieni esą „zulinasi į vaikus“, kiti juos dengia, dar kiti iš sakyklų aiškina, už ką balsuoti, keikia protestus, o galiausiai atsiranda ir tie, kurie „itin sėkmingai naudojasi Bažnyčios galimybe veikti kaip UABui, bet nemokėti jokių mokesčių“.
Čia ir norisi paklausti: o mokesčiai kuo susiję su kaltinimais dėl seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius? Jei kunigas padarė nusikaltimą – tegu atsako prieš įstatymą, jei vyskupas šį nusikaltimą slėpė pateikime įrodymus ir kalbėkime apie jo atsakomybę. Tačiau kaip nuo baudžiamosios bylos dėl seksualinių nusikaltimų greitai nukeliaujame iki Bažnyčios mokestinio statuso?
Atsakymas, regis, paprastas: konkreti byla tampa patogia proga išlieti visą seniai kauptą pagiežą Katalikų Bažnyčiai. Tada jau nebesvarbu, kas nustatyta vienoje ar kitoje byloje. Nusikaltimu įtariamas kunigas tampa įrodymu, kad „viskas perpuvę“, o čia jau galima keliauti prie politikos, protestų, pinigų ir mokesčių.
Tai nėra rūpestis aukomis, o ideologinė generalizacija. Žodžiai „proveržis“, „pergalė“, „laikėme spaudimą ir pratrūko“ šioje situacijoje skamba keistai triumfuojančiai. Todėl stebint dalį reakcijų viešojoje erdvėje sunku atsikratyti piktdžiugos įspūdžio.
Žinoma, niekas garsiai nesako: „Kaip gerai, kad taip atsitiko.“ Priešingai – pirmiausia pareiškiama, kad įvykiai siaubingi, bet netrukus prasideda: štai, mes sakėme; štai, „pratrūko“; štai, „perpuvusi institucija“; štai, dabar pakalbėkime ir apie jos pinigus.
Gal verta savęs paklausti, ar tokioje diskusijoje aukos dar tebėra žmonės, ar jau tapo argumentu pulti? Seksualinis nepilnamečių išnaudojimas yra pernelyg rimtas dalykas, kad būtų naudojamas kaip lazda ideologiniam priešininkui daužyti.
